Kovo 25 d. vykusį trečiąjį „Black Box“ teatro klubo susitikimą, kurio tema - „Prisijaukinti sceną: kodėl režisūra?“, vedė šiuo metu Jaunimo teatre reziduojantis režisierius Jonas Kuprevičius. Susitikimas prasidėjo nuo J. Kuprevičiaus pasakojimo apie asmeninę profesijos pasirinkimo ir režisūros mokymosi patirtį: „Iš pradžių mokiausi pas režisierių, kuris labai norėjo mus, dar nemokančius plaukti, iškart įmest į vandenį, kad taip išmoktumėm. Kai kuriems pavyko, tačiau aš nesugebėjau. Supratęs, kad man labiau tinka mokytis nuosekliai, sulaukiau, kol kursą rinks Gintaras Varnas ir tapau jo mokiniu. Tuomet patyriau, ką reiškia meistro ir pameistrio mokykla, nes nuo pat pirmųjų paskaitų buvome mokomi režisūros ir iš amato pusės. Nenoriu pasakyti, kad šis menas yra tiesiog amatininko darbas ir kad režisuoti gali visi, bet visgi tikiu, kad galima kažkiek demistifikuoti teatro režisūrą kaip profesiją tik išrinktiesiems, - juk egzistuoja tam tikros priemonės, įrankiai, kuriuos naudoja kiekvienas teatro kūrėjas.“
Su tų priemonių rūšimis ir jų taikymo principais trumpai buvo supažindinti ir mūsų renginio dalyviai: J. Kuprevičius kalbėjo apie kontrastus, niuansus, tempus, spalvas, motyvus bei leitmotyvus, kvietė atlikti praktinę užduotį, susijusią su scenos svoriais, kurios metu režisierius pasidalino savo įžvalgomis apie scenoje esančių objektų išdėstymo kuriamas reikšmes – svarbų režisūrinio darbo su erdve aspektą. „Scenoje vykstančius procesus galime paaiškinti: žinoma, nereikia manyti, kad viską labai paprasta suprasti, tačiau yra dalykų, apie kuriuos, žiūrėdami iš publikos perspektyvos, tiesiog nepagalvojame. Išvis dažnai nesusimąstom, kas ir kaip teatre mums kelia įspūdį. Yra tekstai, idėjos, problemos – taip, bet yra ir tam tikri mechanizmai, kuriuos vertinga suprasti,“ – mintimis dalinosi J. Kuprevičius.
Trečiojoje susitikimo dalyje režisierius atsakė į klausimus, pristatė svarbesnes profesines patirtis, su diskusijos dalyviais svarstė, ar vis dar gyvas besiaukojančio menininko įvaizdis ir koks tokio įvaizdžio poveikis teatro kūrybiniam laukui ir teatro pasaulį reflektuojantiems žiūrovams. „Akademijos pasaulyje yra įvairiausio teatro mistifikavimo, pavyzdžiui, specialiai susigalvotas aukojimasis ,,aukštajam menui“. Man tai tam tikras savinaikos mechanizmas. Būna, koks nors jaunas režisierius gauna patalpas, aktoriams sako, ateikit, visą naktį repetuosim, taip ir daro. Gal ir romantiška, tam darbui tam tikru metu tai gali būti ir naudinga, bet kitą dieną tie aktoria eina į paskaitas nemiegoję, po to ateina repetuoti su manimi ir skundžiasi, jog visi pavargę - sunkiai ką nors išeina nuveikti. Nemanau, kad tai sveika. Vis dėlto kurti reikia turint šiek tiek sveikatos... Todėl gana griežtai sakau, kad reikia mokėti ilsėtis, rūpintis savimi - bent miegoti. Aukštasis teatras, gimęs iš aukos- graži idėja. Pats ja tikėjau. Tačiau dabar dažniau linkstu link minties, kad reikia išmokti save tausoti. Nors ne visuomet pavyksta...“ – svarstė J. Kuprevičius skatindamas menu besižavinčius renginio dalyvius reflektuoti mūsų sąmonėje įsitvirtinusius, kartais be reikalo romantizuojamus menininko kančių įvaizdžius ir ieškoti individualaus požiūrio į meno pasaulį bei jo veikėjus.
Kviečiame pasižvalgyti po renginio nuotraukų galeriją. Fotografijų autorė - Urtė Urmulevičiūtė.