Vasario 26 d. Jaunimo teatro „Black Box“ klube įvyko susitikimas su režisieriumi Naubertu Jasinsku. Pagrindinės meninko ir susitikimo dalyvių aptartos temos: socialinė teatro funkcija, tradicininiai meno bei visuomenės naratyvai ir teatro, kaip erdvės nusistovėjusių formų išbandymams, galimybė. Į renginį atėjusius dalyvius N. Jasinskas kvietė diskutuoti apie tai, kas mums, kaip visuomenei, atrodo įprasta, normalu, teisinga, įdomu, ir - atvirkščiai – ką intuityviai laikome keistomis, atgrasiomis, pavojingomis, nepriimtinomis praktikomis. Režisierius pasakojo, jog ir jam pačiam ne visada pavyksta atsisakyti mąstymo, kylančio iš nusistovėjusių socialinių konstruktų, - sudėtinga pasiūlyti visiškai naujas mąstymo formas, - tai nelengva daryti gyvenime, nelengva ir teatre. Vis dėlto menininkas mano, kad šiais laikais turime kaip niekada daug resursų ir kūrybinių galių visas nusistovėjusias formas išbandyti: „Gyvenam laikais kai kiekvienas iš mūsų gali klausytis įvairiausiuose universitetuose organizuojamų nuotolinių paskaitų, su mobiliu telefonu kurti filmus ir juos eksportuoti nors ir šiandien vidurnaktį. Jeigu dar taip nedarot, tai siūlau greičiau pradėti,“ - dalyviams sakė N. Jasinskas. Vis dėlto individualiems kūrybiniams žingsniams visada reikia valios ir aktyvaus mąstymo apie esamą padėtį. „Daugybė dalykų, kurių mane mokė teatre, buvo apie tai, jog reikia ką nors daryti taip ir ne kitaip. Ir problema kompleksiška, nes tas taip ir ne kitaip atsispindi ir turinio lygmenyje (nuolat teatro scenose veikiančių naratyvų aspektu), ir išraiškos plotmėje,“ – sakė režisierius.
Renginio dalyviai aktyviai jungėsi į gyvą pokalbį, tuoj pat reaguodami ir užduodami N. Jasinskui klausimus: normalu siekti naujų formų, tačiau kokį vaidmenį čia užima (ar turėtų užimti) noras turėti auditoriją? Ar teatras, kuriam nepavyksta sukurti santykio su žiūrovu, vis dar atlieka savo misiją? Galbūt ir klasikiniai naratyvai nėra vien ribojantys? Kaip teatre atsirasti naujam vėjui?
Pastarasis klausimas lieka atviras ir teatre besisvečiavusiam kūrėjui. Jo nuomone, pats kismas, kaip procesas, pasaulyje vis dar netoleruojamas. Tas, kuris nenori pamėginti suprasti kito, anot menininko, tikriausiai gyvena mintimi: „štai tu keitiesi ir tas tavo kismas man nepriimtinas“. Šitaip galvojant pasidaro neįmanomas joks objektyvus vertinimas – jį pakeičia įvairios emocijomis grįstos reakcijos, nusistovėjusius naratyvus išbandančių kūrinių nedaugėja – naujiems vėjams rastis sunku.
Po diskusijos N. Jasinskas pristatė savo kūrybinį kelią, su renginio dalyviais aptarė įvairiuose Lietuvos teatruose išėjusius kūrinius, jų stipriąsias ir silpnąsias puses, parodė spektaklių scenografijos vizualų, papasakojo ir apie kūrybines paieškas Jaunimo teatre (pandemijos metu režisierius N. Jasinskas čia kūrė skirtingose Užupio vietose vykstantį spektaklį-pasivaikščiojimą „Kaip visur, kaip visi“, vėliau 2022 m. rudenį Jaunimo teatro mažojoje salėje išėjo režisieriaus premjera pagal Édouardo Louis romaną „Edžio pabaiga“).
Susitikimo pabaigoje N. Jasinskas visiems susirinkusiems linkėjo drąsos, kūrybinės valios ir dar pridūrė: „Jau kurį laiką, sveikindamas žmones įvairiausiomis progomis, palinkiu jiems rūpintis kitais. Faina pagalvot apie save, bet nepamirškim šalia esančio. Ir viskas tikrai bus geriau.“
Kviečiame pasižvalgyti po renginio nuotraukų galeriją. Fotografijų autorė - Laura Vansevičienė.