Sakoma, kad, jei yra gerų dalykų, kuriuos lėmė Pirmasis ir Antrasis pasauliniai karai, – tai daugybė talentingų „prarastosios kartos“ rašytojų, kurių skaudžios patirtys atsidūrė XX amžiaus labiausiai vertinamos literatūros centre. Tik vargu, ar surastume kitą tokį romaną, kuriame apie karą būtų kalbama taip satyriškai, kaip tai daroma čekų rašytojo Jaroslavo Hašeko „Šauniojo kareivio Šveiko“ nuotykiuose.
Režisieriaus Eimunto Nekrošiaus mokinys Adomas Juška, dar būdamas Lietuvos muzikos ir teatro akademijos III-ojo režisūros kurso studentu, debiutavo spektakliu „Šveikas“ pagal Jaroslavo Hašeko romaną. Savo pirmajame darbe jaunasis režisierius pasirinko kelias kultinio romano autoriaus sukurtas situacijas ir per jas siekė pažvelgti į Šveiką kaip žmogų, kurio šypsena buvo ne lengvas juokas, o aštrus pasipriešinimas valdžiai, karui ir aplinkai. Spektaklyje Šveiko aplinka – kareivių šaudykla, kurioje jis laiko taikinį, kol viršesnieji kareiviai treniruojasi šaudyti. Šveikas šypsosi, kapelionas geria, kareivis rėkia ir šaudo… Režisieriaus tikslas – atskleisti kažką tikro apie kiekvieno iš jų idiotišką egzistavimą.
Įdomi pati istorija, kaip Hašekas sugalvojo šį personažą: grįžęs namo, tikėtina, neblaivus (autorius tuo garsėjo), ant popieriaus užrašė teiginį apie personažą, kurį buvo sugalvojęs. Atsikėlęs ryte, ant lapelio rado savo užrašą: „Didžiausias idiotas – žmogus, kuris pats nori eiti į karą.“ Žinoma, reikia turėti omenyje ir istorinį kontekstą. Hašekas yra čekų autorius. Tuo metu Čekija Austrijos ir Vengrijos kare buvo lyg ir niekuo dėta, jai šio karo visiškai nereikėjo. Tad čekas, kuris savanoriškai norėtų eiti į karą, tarnauti imperatoriui ir mirti už jį juk turi būti pats didžiausias idiotas. Taigi Šveiko idiotizmas – taip pat labai svarbi tema. Per jį atsiskleidžia šio personažo žmogiškumas. Žmogaus, kuris sugeba šypsotis ir juokauti karo metu, – pasakoja spektaklio režisierius A. Juška.
* Spektaklio metu rūkomos teatrinės cigaretes be tabako ir nikotino.