Netrukus prasidėsiantį teatro sezoną Valstybinis jaunimo teatras žiūrovams pristatys visą šūsnį įvairiausių premjerų pagal klasikinius ir šiuolaikinius dramaturgijos tekstus. Sezoną rugsėjo vidury pradėsime ypatinga premjera: Sofoklio tragediją „Filoktetas“ teatro scenoje repetuoja ir pagrindinį Filokteto vaidmenį jame kuria režisierius Cezaris Graužinis. Jau lapkritį spektaklį pagal lenkų dramaturgo Witoldo Gombrowicziaus pjesę „Jungtuvės“ leidžia jaunosios kartos režisierius Adomas Juška. Premjerai pagal savo paties parašytą pjesę pavadinimu „Skylė“ rengiasi ir žymus kino bei teatro kūrėjas Ignas Jonynas.
Naujajame teatro sezone mūsų laukia ne tik naujos premjeros, bet ir reikšmingos gastrolės svarbiuose tarptautiniuose teatro festivaliuose Norvegijoje ir Lenkijoje, bendradarbiavimas su nevyriausybiniu sektoriumi, o taip pat – ypatingas dėmesys šiuolaikiniam Ukrainos teatrui.
Apie Jaunimo teatro 62-ojo sezono planus teatro vadovą Audronį Liugą kalbina Andrius Jevsejevas.
ANDRIUS JEVSEJEVAS: Ruošiantis pradėti 62–ąjį Jaunimo teatro sezoną matomas ryškus teatro repertuaro formavimo politikos posūkis link dramaturgijos, teatrui parašytų tekstų pastatymų. Aišku, tas posūkis tarytum buvo užprogramuotas dar praėjusiame sezone, bet būtent pristatant naujausius teatro planus atsiskleidžia itin platus spektras interpretuojamų dramaturgijos tekstų: nuo antikinės tragedijos, XX a. dramaturgijos klasikos iki visai „šviežių“ šiuolaikinių lietuvių autorių pjesių. Kas paskatino tokį pokytį? Esate vienas intensyviausiai europinį teatrą ir jo tendencijas sekančių žmonių Lietuvoje – kiek, galbūt, šis Jaunimo teatro repertuaro pokytis susijęs su pokyčiais Europos teatre ir kaip juos atliepia Jaunimo teatras rengdamasis naujam sezonui?
AUDRONIS LIUGA: Teatras, man atrodo, vystosi natūraliai ir tai diktuoja pokyčius. Jie atsiranda tarsi bėgantis vanduo, kuris kažkur pasuka, kad galėtų tekėti toliau. Grįžimas prie dramaturgijos nėra mano noras. Su pjesių tekstais, visų pirma, nori dirbti aktoriai, ieškantys spektakliuose tvirtesnio dramaturginio stuburo. Bet svarbiausia, jog dramaturgijos pasiilgo žiūrovas. Kyla toks įspūdis.
Aišku, teatras turėtų būti įvairus. Nereikia jo suvesti į vieną kokią nors kryptį. Postdraminio, performatyvaus teatro procesai Lietuvoje gal ir atrodo nauji, bet Europoje jie vyksta jau du dešimtmečius, jei ne daugiau. Kažkuriuo momentu gyvi šaltiniai, maitinantys tuos procesus, išsenka ir teatras pradeda gyvybės ieškoti kitur. Nenoriu pasakyti, kad visas šiuolaikinis Europos teatras suka link dramaturgijos. Tai nebūtų tiesa. Bet faktas, kad svarbūs Vokietijos ar Lenkijos repertuariniai teatrai paskutiniu metu prioritetą teikia būtent klasikiniams dramaturgijos tekstams. Atsiranda nauji pastatymai pagal antiką, Šekspyrą, Ibseną.
Grįžtant prie Jaunimo teatro repertuarinių planų, svarbu pasakyti, kad juos diktavo pačių režisierių pasirinkimai. Taip sutapo, kad artimiausių teatre suplanuotų pastatymų režisieriai pasirinko dramaturginius tekstus.
Naująjį sezoną teatras pradės nuo antikinės tragedijos pastatymo – Sofoklio „Filoktetą“ režisuoja Cezaris Graužinis. Be to, dar bent du šalies teatrai – vienas nacionalinis, kitas nepriklausomas – taip pat neseniai išleido ar netrukus išleis premjeras pagal Sofoklio tragediją „Antigonė“, kurią interpretuoja du jauni režisieriai. Kaip manote, ko šiandien antikoje ieško šiuolaikinis jaunas kūrėjas?
Manau, kad antikos teatruose galėtų būti ir daugiau.
Tačiau dažnu atveju šiuolaikiniams kūrėjams imantis antikos, kyla klausimas: ar statoma antikinė tragedija, ar supaprastinta ir laisvai interpretuota istorija pagal vieno ar kito antikos autoriaus pjesės siužetą?
Esminis tragedijos principas yra tas, kad abi kovojančios pusės būna teisios, o ne kad kažkoks veikėjas žūna. Jei, pavyzdžiui, „Antigonės“ atveju mums rodoma, kad Antigonė yra teisi, o Kreontas neteisus – matome nebe tragediją, o melodramą.
Laiks nuo laiko susitinku su studijuojančiais režisieriais skaitydamas jiems paskaitas. Vedu antikinių Sofoklio, Euripido tragedijų, Shakespeare‘o pjesių veiksminę analizę. Manau, kad yra svarbu pradedančiam režisieriui suteikti įrankius suprasti, kaip tokiose pjesėse konstruojamas veiksmas. Pamatyti nesenstantį klasiko kuriamos veiksmo architektūros grožį. Tik tai suvokus galima kurti savo interpretacijas, pjesių dekonstrukcijas. Paskutinį kartą su viena būsima režisiere diskutavome, nes ji buvo įsitikinusi, kad Medėja yra teisi, o jos vyras Jasonas neteisus. Pjesės teksto pagrindu išsiaiškinom, kad Euripidas anaiptol taip nemanė. Todėl yra svarbu pirmiausia suprasti autorių, o ne ieškoti jame savo tiesų patvirtinimo. Tik einant tokiu keliu galima apčiuopti klasikinio autoriaus kūrybos sąsajas su dabartimi, nepritempiant jo prie vadinamojo „mūsų laiko“.
C. Graužinis ne tik režisuoja Sofoklio „Filoktetą“, bet ir kuria spektaklyje paties Filokteto vaidmenį. Kaip minėjo pats Cezaris, mintis, kad pagrindinį tragedijos herojų turėtų įkūnyti pats režisierius, kilo pirmiausiai jums vienuose pirmųjų pokalbių su režisieriumi.
Tai nebuvo pirminis režisieriaus sprendimas, iki jo jis atėjo repeticijų procese.
Filoktetas kaip personažas dramaturgijos istorijos kontekstuose kažkuo panašus į Hamletą. Jis kitoks nei Oidipas, Medėja, Pentėjas ar Antigonė, nes Filoktetas paženklintas tam tikra charizma. Jis nėra šiaip žmogus, kuris supyksta, kad jį, vieną narsiausių graikų karių, išdavė geriausias draugas Odisėjas ir apskritai visi tėvynainiai, palikę kankintis negyvenamoje saloje.
Filoktetas – tarsi „balta varna“. Visais laikais yra tokių žmonių, kurie dėl to lieka vieni akistatoje su pasauliu. Kaip žinia, „Filoktetas“ viena paskutiniųjų Sofoklio tragedijų, išreiškusi tam tikrą jo kaip kūrėjo požiūrį į savo tautą, savo tautiečius ir patį save.
Kas gali suvaidinti Filoktetą? Ir kaip jį reikėtų vaidinti? Kai apie tai svarstėme su režisieriumi pusiau juokais pasiūliau tai daryti jam pačiam. Kaip sakoma, kiekviename pajuokavime yra dalis tiesos. Suprantu, kad toks kelias labai rizikingas. Tikėsimės, rizika pasiteisins. Beje, Cezaris pats padarė naują Sofoklio „Filokteto“ vertimą iš graikų į lietuvių kalbą, ir dėsningas sutapimas, kad pats ir sakys nuo scenos jo tekstus.
Sakyčiau, kad Filokteto personažas Sofoklio pjesėje, panašiai kaip ir Odisėjas, tarsi tampa savotiška režisieriaus figūra. Skaitydami tekstą regime tam tikrą vaidinimą arba net kelis konkuruojančius vaidinimus, kuriuos skirtingi personažai tarytum režisuoja kitiems veikėjams ir žiūrovams.
Panašiai kaip ir Hamletas, kuris režisuoja savo spektaklį su tikslu – „pataisyti sugverusią gadynę“, – Filoktetas irgi turi tikslą. Ir siekia jo garbingai. Apskritai visi Sofoklio pjesės veikėjai nori būti garbingi, bet garbę suvokia savaip. Tai labai šiuolaikiškas bruožas. Štai Filoktetas siekia keršto jį išdavusiems tėvynainiams ir pirmiausia Odisėjui. Bet ir trokšta sugrįžti namo. Susidūręs su jaunu kariu Neoptolemu Filoktetas pamato, kad dešimtmetį vykstantis Trojos karas pakeitė visuomenės supratimą apie tai, kas yra sąžinė, garbė, orumas. Bendraudamas su Filoktetu tai suvokia ir Neoptolemas, kuriam garbė nėra tuščias žodis. Galiausiai į kovą stoja visą intrigą užsukęs Odisėjas, kurio argumentai apie valstybės naudą ir garbę taip pat atrodo verti pagarbos. Todėl viską stebinčiam Chorui taip sunku apsispręsti, kurią iš pusių palaikyti. Taip turėtų būti ir žiūrovui.
Patinėje situacijoje pasirodo deus ex machina – Filokteto ir visų graikų didvyrio Heraklio šmėkla. Šitaip tarsi pripažįstama, kad žmonės dėl tam tikrų dalykų negali susitarti. Kaip antikiniame, taip ir šiandienos šiandienos pasaulyje.
Lapkritį premjerą pagal Witoldo Gombrovičiaus pjesę „Jungtuvės“ pristatys Adomas Juška. Jūs iš labai arti stebite visą Adomo kūrybinį kelią: pradedant „Šveiko“ pastatymu dar studijų metais, „Jungtuvės“ bus jau septintasis režisieriaus darbas su Jaunimo teatro trupe. Koks tas Adomo kelias Jaunimo teatre? Kaip jis keitėsi? Kaip kito ir tebekinta jo santykis su savo mokytoju Eimuntu Nekrošiumi, kuris tas pačios W. Gombrowicziaus pjesės pastatymu savo kelią pabaigė?
Man teko šiek tiek A. Juškai dėstyti, kai jis studijavo režisūrą E. Nekrošiaus vadovaujamame kurse. Todėl jo diplominis „Šveiko“ pastatymas, kurio Nekrošius taip ir nepamatė, Jaunimo teatre atsirado natūraliai. Kaip ir kiti vėlesni čia sukurti A. Juškos spektakliai. O tai, kad vėliau jis iškeliavo į kitus teatrus, man atrodo, jam tik išėjo į naudą, praplėtė jo akiratį ir užgrūdino profesiškai.
W. Gombrowicziaus „Jungtuvių“ pastatymas, kurio premjera įvyks lapkritį, – nemažas iššūkis pačiam A.Juškai nes, kaip žinia, pagal tą pačią pjesę paskutinįjį savo spektaklį sukūrė jo mokytojas.
Nekrošiaus spektaklis Varšuvos nacionaliniame teatre pagal Gombrowicziaus pjesę vadinosi „Tuoktuvės“. Tie kas spėjo jį pamatyti per paskutinius jo gastrolinius rodymus Jaunimo teatre, dabar, manau, su nekantrumu lauks A. Juškos darbo.
Nekrošiui repetuojant „Tuoktuves“ buvau kelis kartus nuvažiavęs pas jį į Varšuvą. Man pasirodė, kad Nekrošius jautė jog Gombrowiczius – ne visai jo autorius. Jis jam buvo savotiškas rebusas, kurį reikėjo išspręsti. Lenkai jam pasiūlė statyti šitą pjesę, jis priėmė pasiūlymą ir sukūrė įdomų bei prasmingą spektaklį.
Dabar štai tą patį „rebusą“ sprendžia A. Juška. Laikas greitai bėga…
Šiandien Lietuvoje ne tiek daug teatrų, turinčių režisierius, su kuriais nuosekliai, ilgą laiką sistemingai bendradarbiauja. Dar rečiau tokie režisieriai būna jauni žmonės. Adomas, rodos, turi tvirtą teatro trupės pasitikėjimą, aktoriai laukia darbo su Adomu, viliasi, kad juos pakvies dirbti spektaklyje. Kaip manote, kas tą pasitikėjimą augina ir palaiko?
Turbūt pirmas dalykas yra paties režisieriaus gebėjimas pasiruošti darbui. Tai irgi toks ryškus „nekrošiškas“ bruožas. Jis mokė būsimus režisierius labai atsakingai ruoštis repeticijoms. Ne tik žinoti darbo kryptį, bet ir būti pasiruošusiam atsakyti į aktorių klausimus. Apskritai, atsakomybės už visą darbo eigą.
Manau, A. Juška šias pamokas neblogai išmoko. Kaip ir kelti aktoriams iššūkius, kūrybiškai raginti juos išbandyti kažką naujo. Iš esmės tai yra normali režisūros praktika, tik gal šiandien pamiršta, ją užgožia įvairūs šiuolaikiškumo atributai. Manau, jei režisierius jos laikosi, kaip savotiškos darbo higienos, tada ir aktoriams įdomu dirbti, o publikai – darbą žiūrėti.
Teatro naujojo sezono planuose – ir Igno Jonyno paties parašytos pjesės pavadinimu „Skylė“ premjera. Ne toks dažnas atvejis dramos teatre, kai režisierius pats sau rašo tekstą. Juk teatro istorijoje neretai įdomiausios kūrybinės kibirkštys įsižiebdavo užsimezgus prasmingam dramaturgo ir režisieriaus dialogui. Kokie pagrindiniai teatro lūkesčiai susiję su nauju I. Jonyno pastatymu?
Dar sunku pasakyti, kokie tie lūkesčiai, bet man labai įdomi pati I. Jonyno pjesė. Ypač kai žinai jos kelionę į teatrą. Prieš kelerius metus, dar iki I. Jonyno sprendimo statyti spektaklį pagal F. Zellerio pjesę „Sūnus“, jis sakė, kad nori dirbti tik su pjese, bet neranda tinkamos. Norėjo pradėti rašyti pats. Bet tada surado „Sūnų“ ir gimė gražus, jautrus spektaklis. Kai pradėjome kalbėtis apie naują darbą Jaunimo teatre, grįžome prie paties parašytos pjesės idėjos.
I. Jonynas kritiškai vertino pirminę savo pjesės versiją, nors ji išties buvo įdomi ir potencialiai teatrinė. Jis siekė dramaturginės precizikos ir pjesę vis perrašinėjo. Pagaliau sutarus, kad „darom“, Ignas pristatė pirminę sceninės erdvės, kurioje vyksta veiksmas, idėją. Paaiškėjo, kad ją būtų ne tik begalo sunku realizuoti, bet ir aktoriams fiziškai beveik nepakeliama egzistuoti taip, kaip nori režisierius. Tada režisierius su scenografe ją modifikavo, nors iššūkių ne ką sumažėjo…
„Skylė“ bus savotiškas spektaklio „Sūnus“ tęsinys – vienos šeimos krizė. Tik sudėtingesnis dramaturginiu požiūriu. „Skylėje“ persipina dabartis, praeitis ir ateitis. Ir užduodami klausimai: kodėl artimi žmonės negali rasti kažkokio bendro laimės vardiklio, kiek tai lemia mūsų pasirinkimai, charakteriai, o gal visai kitos, mums nežinomos priežastys?
Ignas turi unikalią savybę. Jis – „spartietiškas“ žmogus, kuris sugeba tokiais paversti ir kūrybinius bendradarbius. Gali sugalvoti pradėti repeticiją šeštą ryto ir nustebti, kodėl žmonės dar miega. Jo filmuose matome, kiek aktoriams, kitiems grupės nariams reikia ištvermės ir fizinių įgūdžių režisieriaus kūrybinei vizijai įkūnyti.
Ignas apskritai yra retas atvejis šiuolaikiniame medijų persunktame teatre. Kai kino režisierius teatre iš principo atsisako naudoti kino ar video meno priemones, nes jo nuomone tai svetima sąlygiškai teatro prigimčiai, kuri gali būti paveikesnė už bet kokias medijas – tai, sutikit, retenybė. Nors išties jis kino priemones naudoja, tik ne kaip filmuotą vaizdą. „Skylė“ parašyta kaip kino scenarijus: su kadruotėmis, stambiais ir bendrais planais. O jo teatrinei režisūrai būdingas kino montažo principas. Tai – puikus pavyzdys, kaip teatras gali semtis iš kino, nenaudodamas pačios kino medijos.
Praėjusiam teatro sezonui besibaigiant, vykote į Ukrainą, dalyvavote scenos menų festivalyje, stebėjote vietos kūrėjų spektaklius. Jūs nemažai keliaujate įvairiais Europos teatriniais maršrutais, matote daug skirtingo teatro įvairiose kultūrose. Kaip manote, kodėl mums, lietuviams, svarbu pažinti ukrainiečių teatrą, ką jis gali mums pasiūlyti profesinėje ir žmogiškoje plotmėse, ir kodėl jūsų galva mūsų šalių kūrėjams svarbu bendradarbiauti?
Pažinti svarbu pirmiausia todėl, kad išsivaduotum iš stereotipų. Aišku, festivalyje visada būna tam tikra atranka, tad pamatai tai, kas tau pristatoma. Šiuo atveju – tai jaunų žmonių pradėtas rengti festivalis, kurio tikslas – palaikyti naujus meninius procesus Ukrainos teatre, padėti jiems užmegzti kontaktą su Europos partneriais. Jam vadovauja Kyive gyvenanti lietuvė aktorė ir prodiuserė Kristina Kisieliovaitė.
Žinoma, Ukrainoje greta naujų meninių reiškinių egzistuoja ir tai, kas nuo seno formavo ukrainiečių teatrą. Vadinamasis akademinis teatro modelis, kuris ten vis dar stiprus. Žmonės eina tokio teatro žiūrėti, nes nori atsipalaiduoti, pasijuokti. Ypač gyvendami kasdienėje įtampoje ir siaube.
Skirtinguose Kyive matytuose spektakliuose aiškiai jautėsi jų kūrėjų siekis ieškoti atsakymą į klausimą, kodėl apskritai šiandien reikia kurti teatrą? Ir kaip padėti tėvynainiams per kasdienes savo patirtis iš naujo atrasti pačią teatro prasmę? Tai – pagarbos verti klausimai. Ypač, kai juos užduoda gan skurdžiai gyvenantys menininkai, dirbantys pagrinde iš visuomeninės idėjos. Ir matyti rezultatai menine prasme išties pranoko lūkesčius!
Kai kurie ukrainiečių menininkai susiranda stiprius tarptautinius partnerius, kaip antai Berlyno festivalis ar „LaMaMa“ teatras Niujorke. Jie savo darbais kaip tik ir bando išsiveržti iš to dar neseniai dominavusio akademinio Ukrainos teatro. Drąsiai jungia skirtingus dramaturgijos tekstus, neria į postdraminio teatro vandenis, imasi kolektyvinės dramaturgijos vienaip ar kitaip kalbėdami apie karo paveikto žmogaus sąmonę.
Geriausiuose matytuose naujojo Ukrainos teatro pavzydžiuose – o tai buvo vien moterų režisierių spektakliai (!) – įdomiausia, kad karas neiliustruojamas, nemėginama jo perkelti į sceną. Čia netrykšta kraujas, nerodoma, kaip žudomi žmonės, ką neretai mėgsta rodyti taikoje gyvenančios Europos režisieriai. Jei ukrainiečiai tai darytų, jie liktų nesuprasti savo žiūrovų. Nes tai vyksta gyvenime. Ir joks teatras nepajėgus to atvaizduoti.
Kyla klausimas, kaip vaizduoti karą jo nevaizduojant? Tai reiškia – parodyti karą, esantį žmonių galvose. Juk karas – tai įvairios baimės, fantomai, bet kartu ir viltys, lūkesčiai, bendrystės jausmas laikinumo akivaizdoje, daug stiprių kraštutinių emocijų. Visam tam, ką ukrainiečiai nešiojasi savyje, išreikšti reikia sukurti naujas naracijas, naujo tipo sceninius pasakojimus. Būtent šis kelias, mano manymu, provokuoja ukrainiečių teatro atsinaujinimą.
Todėl įdomu žiūrėti spektaklius, kuriuose režisieriai dirba nebe su realybės atvaizdais, o su žiūrovo sąmone. Ir ne vien tik karo temomis. Kai teatras provokuoja visuomenę mąstyti be išankstinių stereotipų, jis atsiduria nekomforto zonoje, bet ir išlošia, nes skiepija kritinį mąstymą. Kad teatras gali tai daryti žaismingai, rasdamas ryšį su įvairiausia publika, demonstruoja režisierė Tamara Trunova. Jos spektaklį „Akistata su šešėliu“, sukurtą bendradarbiaujant su Berlyno festivaliu, lapkritį turėtų išvysti ir Jaunimo teatro publika.
Jaunimo teatre pirmuosius profesionalius žingsnius žengė ne vienas jaunas teatro režisierius. Kokie debiutai mūsų laukia šį sezoną?
Jaunimo teatre debiutuos keturios jaunos režisierės, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos absolventės, Árpádo Schillingo auklėtinės: Jurgita Rudėnaitė, Danielė Kairytė, Ugnė Daukšaitė ir Monika Steponavičiūtė.
Jų pirmųjų spektaklių kūrimą ir pristatymą bendrai organizuoja LMTA ir Jaunimo teatras. Spektakliuose bus užimti daugiausiai Jaunimo teatro aktoriai. Kiekvienas darbas turėtų būti parodytas penkis kartus teatro Mažojoje salėje. Geriausiai įvertinti teatro profesionalų ir publikos darbai galėtų toliau būti rodomi repertuare. Tokia bendra formulė.
Schillingas kaip pedagogas skiriasi nuo kitų žinomų mūsų režisierių, vedančių LMTA režisierių ir/arba aktorių kursus. Pirmiausia jis neprimeta kažkokio savo meninio matymo, bet siekia padėti jaunam režisieriui atskleisti savo paties individualybę. Ir suteikia jam tam būtinus profesinius įrankius. Antra – jis turi savitą darbo su aktoriais metodą, skatinantį visą grupę mąstyti ir kurti kartu, nesustabarėti, nuolat keistis. Ir trečia – tai jo, kaip menininko, domėjimasis visuomeninėms problemoms, globaliais pasaulio reikalais ir gebėjimas kritiškai juos analizuoti, atmetant bet kokius stereotipus. Árpádui rūpi ne kaip kurti meną, bet kodėl šiandien jį apskritai kurti. Manau, tai turi rūpėti kiekvienam šiuolaikiniam menininkui.
Džiaugiuosi, kad debiutų ir pirmųjų darbų pristatymo tradicija šiame teatre tęsiama nuo tada, kai pirmuosius arba ankstyvuosius savo spektaklius čia sukūrė dabar jau įsitvirtinę šalies teatruose režisieriai A. Juška, E. Švedkauskaitė, K. Gudmonaitė, N. Jasinskas, J. Vinciūnas, J. Kuprevičius.
Linkiu ir būsimoms debiutantėms sėkmingo skrydžio.
Rugsėjį Jaunimo teatras pradeda 62-ąjį sezoną. Naujus teatro metus pradedame su šūkiu „Kuriantis patirtis“. Kas slypi po šiais žodžiais ir kokias permainas jie žada?
Tai ne šiaip šūkis. Šauktuko ženklo nenaudojame. Gal labiau teiginys ar principas. Nesiekiant kažką primesti. Man atrodo, kad kiekvienas panašus teiginys turi rastis kiek įmanoma natūraliai, kad galėtum jį priimti kaip savą.
Pradėkim nuo to, kad dabartinius Jaunimo teatro repertuaro spektaklius nėra lengva žiūrėti. Bet tikslas nėra šiaip užgriozdinti žiūrovo sąmonę kažkokia intelektualine makulatūra ar sunkiu turiniu, o vesti jį per tam tikrą kelionę.
Šiandieniniame teatre madingas pasidarė istorijų pasakojimo žanras. Jis atliepia poreikius žiūrovų, kurie nori trumpų formatų su lakoniška, aiškia ir suprantama žinute.
Jaunimo teatre pastaruoju metu kuriami spektakliai neapsiriboja istorijomis. Ir tos teatrinės kelionės, į kurias kviečiame žiūrovus, nesvarbu epinės ar draminės, yra apie įvairias patirtis, kurias patiria jų personažai, ir kuriomis norime dalintis su savo žiūrovas.
Patirtys negali būti tik įkūnytos scenoje. Jų kūrimą užbaigia žiūrovas savo vaizduotėje, refleksijoje. Ir galbūt po spektaklio, o gal kada nors vėliau, ir savo gyvenime.