Jaunimo teatras 62-ajame sezone ryžtingai atsigręš į dramaturgiją ir žiūrovams pateiks visą puokštę jos interpretacijų – nuo antikos iki mūsų dienų. Dabar dramaturgija tarsi „išėjusi iš mados“ ir jos vietą teatruose užima įvairios performatyvios postdraminės formos, tačiau publika yra išsiilgusi gerų dramos spektaklių. Tai įrodė pastarųjų metų Jaunimo teatro premjeros: Igno Jonyno režisuotas „Sūnus“, Oskaro Koršunovo „Laukinė antis“. Be dramaturgijos teatras negali išgyvent ne todėl, kad aktoriai nori vaidinti personažus, o žiūrovai stebėti jų dramas. Gera dramaturgija yra kaip deguonis, atplūstantis į sceną iš gyvenimo. Jis ypač reikalingas šiandien, kai dėl pačių gyvenimo prieštaravimų beveik nebėra kuo kvėpuoti.
Jau rugsėjį pakviesime į Cezario Graužinio režisuotos Sofoklio tragedijos „Filoktetas“ premjerą. Sofoklis sukūrė pjesę apie žmogų, kuris, visų atstumtas ir paliktas kentėti, atsisako pareigos ir garbės tapti tėvynės didvyriu dėl savo įsitikinimų apie sąžinę ir moralę. Filokteto laisvė – tai jo neišgydoma žaizda ir žmogiškas orumas, kurį jis vertina labiau už šlovę. Kuo tai ne šiandienos patirtis? Tiesa, reta. Pasak C. Graužinio, „ši stulbinančiai šiuolaikiška, psichologiškai įtaigi ir savosios tapatybės suvokimą provokuojanti tragedija suteikia mums galimybę iš naujo atrasti žmogaus kritinio mąstymo grožį ir užuojautos galią. Sofoklis kviečia mus susimąstyti, kad didžiausias menas, kurio mokytis esame pasmerkti, – tai menas įveikti konfliktą tarp individo ir bendruomenės“. Pats C. Graužinis po daugiau kaip dešimties metų pertraukos ne tik pirmą kartą pristatys savo darbą lietuvių publikai, bet ir pasirodys Filokteto vaidmenyje.
Lapkritį laukia ne mažiau intriguojanti Adomo Juškos statomos Witoldo Gombrowicziaus pjesės „Jungtuvės“ premjera. Pradėjęs savo kūrybinį kelią Jaunimo teatre ir jau tapęs jaunosios kartos režisūros lyderiu, A. Juška sugrįžta čia įgyvendinti ambicingą kūrybinį projektą – sukurti kitokią šios pjesės sceninę versiją negu jo mokytojo Eimunto Nekrošiaus paskutinis pastatymas „Tuoktuvės“ Varšuvos Narodowy teatre. Pasak režisieriaus, „Jungtuvės“ leidžia tyrinėti socialinių formų veikimą: kaip jos atsiranda, kodėl jos stipresnės už žmones ir kodėl jų negalime atsisakyti net suprasdami, kaip jos mus riboja. Ši pjesė meta iššūkį ir žiūrovams, suteikdama galimybę naujai pažvelgti į pamatus, ant kurių statomas jų gyvenimas, ir kūrybinei komandai bei teatro aktorių trupei – skatindama ieškoti šviežių teatrinės išraiškos būdų susiduriant su visiškai originaliu autoriaus pasaulio matymu ir filosofija.“
Sezoną vainikuos Igno Jonyno premjera pagal naują jo paties kurtą pjesę „Skylė“. Joje režisierius plėtoja ankstesnio savo spektaklio „Sūnus” temas, suteikdamas joms naują kontekstą, žanrinę formą ir psichologinį gylį. Į krizėje atsidūrusios šeimos tarpusavio santykius čia žvelgiama siekiant suprasti giluminius, iš kartos į kartą pasikartojančius dėsningumus. „Esame ant naujo egzistencinio savęs ir pasaulio suvokimo slenksčio, kuriame nebebus aktualu, kas realu ir fiziškai apčiuopiama, o kas priklauso virtualiam pasauliui. Bet šio naujojo pasaulio akivaizdoje mes ir toliau pykstamės, draugaujame, mylime, nekenčiame, kenčiame, liečiame, užuodžiame, ragaujame, matome, girdime ir gyvename arba ne. Mes ir toliau bandome suvokti savo žmogiškąją tapatybę, nors mus supantis pasaulis tampa vis labiau panašus į milžinišką dvipolį sutrikimą. Pjesėje „Skylė“ šios temos skleidžiasi netiesiogiai ir ironiškai, patalpindamos kelias vienos šeimos kartas į vieną erdvę, iš kurios neįmanoma ištrūkti“ – sako I. Jonynas, pristatydamas savo naują darbą.
Be naujų pastatymų didžiojoje scenoje šių metų gruodį ir ateinančiųjų pavasarį žiūrovus pakviesime į keturių LMTA režisūros studenčių (kurso vadovas Árpádas Schillingas) baigiamųjų darbų, kuriamų kartu su Jaunimo teatro aktoriais, peržiūras. Taip pat vasario pradžioje mažojoje salėje dienos šviesą išvys Dariaus Gumausko režisuojamas spektaklis pagal Briano Frielo pjesę „Molė Svini“, kuriamas kartu su viešąja įstaiga „Darbininkai“.
Mūsų naujojo sezono motto – „Kuriame patirtis“. Gyvename laike, kai skuba užfiksuoti vaizdus neleidžia patirti to, ką jie vaizduoja. Patyrimui reikalingas laikas ir susikaupimas. Jaunimo teatras savo spektakliuose kviečia pajusti teatre praleisto laiko prasmę. Išgyventi vertingas patirtis ir tikrovę, regimą anapus atvaizdų.
Laukiame Jūsų Jaunimo teatre, kad kurtume patirtis kartu!
Audronis Liuga