„Aš tampu priklausomas nuo kūrinių, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo nesukuriami“, – sako jaunosios kartos teatro režisierius ADOMAS JUŠKA, šiemet pelnęs Auksinio scenos kryžiaus apdovanojimą už geriausią režisūrą.
Tarp tokių kūrinių – „Priešinimosi melancholija“ ir „Menka detalė“, pristatyti Panevėžio Juozo Miltinio dramos ir Valstybiniame jaunimo teatruose. Pastarasis spektaklis tapo viena iš ryškesnių Izraelio ir Palestinos konflikto refleksijų Lietuvos teatre.
„Menka detalė“ sukurta pagal palestiniečių rašytojos Adanios Shibli romaną „Menka detalė“. Jis sudarytas iš dviejų kontrastingų dalių. Pirmojoje atkuriamas 1949-aisiais įvykęs nusikaltimas: palestinietė mergina buvo išprievartauta ir nužudyta izraeliečių kareivių. Antrojoje moteris iš Ramalos, laikraštyje perskaičiusi apie šį įvykį, iškeliauja į Izraelį siekdama atkurti istoriją iš nužudytos merginos perspektyvos, o ne remdamasi kareivių parodymais.
Interviu su režisieriumi A. Juška – apie meno prasmę, literatūrą ir santykį su smurtu.
„Ar nėra taip, kad visuomet remdamiesi literatūra – kad ir kokia ji būtų, net jei tai dokumentiniai pasakojimai – mes neleidžiame teatro prigimčiai iki galo atsiskleisti, apribojame ją“, – šią mintį išreiškei dar statydamas „Guašą“. Tačiau dabar, žvelgiant į pastaruosius tavo pastatymus, atrodo, kad literatūra tapo netgi svarbesnė, nei buvo anksčiau. Kaip pats į tai žiūri?
Vis dar pasirašau po šiais žodžiais, nors tai gana retas man dalykas – dažniausiai per tiek laiko nuomonė pasikeičia. Visgi nuo tada visi mano spektakliai statyti pagal literatūros kūrinį.
Tam yra daug priežasčių, bet viena iš jų elementari – tokiems spektakliams atsirasti yra tiesiog sunkiau. Tokiam darbui kaip „Guašas“ reikia visapusiško aktorių ir teatro pasitikėjimo. Teatras, pasiūlęs statyti spektaklį, tavęs paklaus, apie ką jis bus ir pagal kokią medžiagą. Jeigu atsakysi: „Dar nežinau“, „Pagal jokią“, – dažnai gausi aiškų atsakymą.
Statyti spektaklį pagal pjesę ar knygą yra aiškiau – turi istoriją, personažus, tekstą, nuo kurio gali atsispirti. Taigi teatrui tokių darbų kaip „Guašas“ imtis tiesiog pavojinga, nelengva pasitikėti avansu.
O literatūra man visada buvo svarbi – pirmiausia kaip žmogui, ne kaip režisieriui. Man skaityti nėra hobis – tai suteikia prasmę gyventi, augina kaip žmogų, paveikia mano jausmus, idėjas, vertybes. O koks žmogus esu, lemia tai, koks esu režisierius, ne atvirkščiai. Todėl daugelis mano kūrybinių impulsų kyla iš grožinės literatūros, ypač iš prozos.
Susidaro įspūdis, kad ankstesni tavo spektakliai labiau paremti interpretacija – literatūra buvo atspirties taškas, kuris proceso metu keisdavosi. O pastaruosiuose darbuose, atrodo, labiau išlaikoma knygos siužeto chronologija, mažiau tavo interpretacijos.
Ar ne? Pavyzdžiui?
„Menkoje detalėje“, atrodo, teikiamas išskirtinis dėmesys tekstui ir turiniui, siekiant kuo tiksliau atpasakoti istoriją.
Bet chronologinė romano struktūra visiškai perdirbta. Knyga turi dvi skirtingas, aiškiai atskirtas dalis. Ir arabų kalboje jų tekstų spaudos ženklų skaičius yra lygus – ne puslapių, ne pastraipų, o būtent ženklų. Tai lyg du veidrodiniai atspindžiai.
Mes spektaklyje net nebandome atkurti dviejų tolygaus svorio dalių motyvo ar to chronologinio pasakojimo. Tad struktūra visiškai perdaryta. Nežinau, ar su tavimi sutinku.
Bet, tarkime, „Priešinimosi melancholijoje“ išlaikai pasakojimo struktūrą.
Taip, bandžiau ją išlaikyti. Šia prasme ir „Miego brolyje“ ji išlaikyta – kiek tai apskritai įmanoma.
O „Fikcijose“ ir „Šveike“ tiesiog nebuvo ko išlaikyti. Šios istorijos neturi nuoseklaus naratyvo: aiškios pradžios, kulminacijos ir pabaigos. „Šauniojo kareivio Šveiko nuotykiai“ yra pavienės istorijos, aprašytos tūkstantyje puslapių: gali skaityti vieną iš pradžios, kitą – iš galo ir nė kiek nesusimaišysi. „Fikcijos“ taip pat yra atskirų apsakymų rinkinys. Tad nematau tavo minėto pakitusio santykio.
„Menkoje detalėje“, man atrodo, daugiausia remiuosi interpretacija, nes tarp veiksmo scenų atsiranda ir paties spektaklio kūrimo refleksija. Mes nebandome kuo tiksliau perkelti šios knygos siužetą į sceną. Taip, pasakojame istoriją, bet kartu atvirai keliame klausimą, ar galime tai daryti, ar tai teisinga ir kiek esame pajėgūs ją suprasti.
Tai ne tik meninis, bet visų pirma etinis klausimas: kas ir kurias istorijas turi teisę pasakoti? Ar istorija keičiasi dėl to, kas ją pasakoja? Ar visos istorijos tam tikra prasme universalios, nes mes kaip žmonės galime vieni kitus suprasti? O gal tas, kas pasakoja, ir tas, kas klauso – ar skaito, ar žiūri, – iš esmės keičia pasakojimo turinį? Tokių klausimų anksčiau beveik nekėliau – juos padiktavo tema ir autorės mąstysena, su kuria stengiausi kuo labiau susipažinti ir ją įsisąmoninti.
Repetuodamas stengiausi veikiau pabrėžti nei paslėpti skirtumą tarp knygos ir spektaklio, tarp Lietuvos ir Palestinos. Ne dėl egzotizavimo – veikiau klausdamas, kiek mes iš tiesų pajėgūs įsivaizduoti save kito žmogaus vietoje.
Juk teatras paremtas prielaida, kad aktorius gali įkūnyti kitą žmogų, o mes, žiūrovai, pajėgūs su vaizduojamu žmogumi susitapatinti. Su šia prielaida gyventi lengviau, nes gali save suvokti kaip empatišką. Bet nekvestionuoti šios prielaidos pavojinga. Jeigu aš esu empatiškas, teisingas, jautrus, tuomet tikrai pastebėsiu prieš akis vykstančią neteisybę ir tikrai su tuo nesitaikstysiu, kovosiu, ar ne? Ir jeigu nejaučiu, nekovoju, vadinasi, neteisybės nėra.
O žmonės su Palestinos vėliavomis – ko jie ten rėkauja? Tikriausiai jauni, kvaili, praplautomis smegenimis. Ar man reikia perskaityti bylą, kurioje Izraelis kaltinamas genocidu? Ar reikia perskaityti žmogaus teisių organizacijų ataskaitas apie Gazos Ruožą ir Vakarų Krantą? Tikrai ne, nes aš esu empatiškas, protingas ir, jei kas nors tokio iš tikrųjų vyktų, apie tai žinočiau. Tai šiek tiek utriruotas pavyzdys, bet toks mąstymas nėra kraštutinis – atvirkščiai, jis savotiškai logiškas, natūralus ir dažnas.
O kaip su tuo susiduri dirbdamas prie tokių kūrinių kaip „Priešinimosi melancholija“? Romano kalba yra sudėtinga – ilgos sunkios minčių sekos, skaitytojai tą patį veikėją mato iš skirtingų pusių.
Na, čia ir pačios medijos bruožas. Knygoje daug lengviau skaitytoją perkelti į vidinį žmogaus pasaulį – lyg galėtum jam į galvą įstatyti mikrofoną.
Man atrodo, aš tampu priklausomas nuo kūrinių, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo nepastatomi. Jautiesi priartėjęs prie panikos ribos, kai azartas maišosi su nerimu – kai supranti, kad to pastatyti neįmanoma. Visiškai neįmanoma. Taip buvo ir su „Menka detale“, ir su „Priešinimosi melancholija“. Aišku, taip atrodo tik pradžioje. Repetuoji, eksperimentuoji ir su kūrybine komanda atrandi netikėtų dalykų, iš anksto nenuspėjamų, kurie pradeda iš lėto tiesti kelią nuo knygos iki spektaklio.
Man kaip žmogui tai labai patinka. Nors sunku paaiškinti, kodėl tiesiog nepasirinkus ko nors aiškesnio. Jaučiu, nors dar negaliu to tiksliai įvardinti, kad taip yra teisinga. Kitaip to negalėčiau vadinti ieškojimu. O kūryba be paieškų nėra kūryba – tai gamyba. Kūryba yra tai, ką privalai atrasti, kad pateisintum, kodėl šis spektaklis apskritai turi teisę egzistuoti.
Man skaitant knygą pasirodė, kad „Priešinimosi melancholijos“ veikėjai yra lyg tam tikri metaforiniai miražai – jų charakterio savybės yra unikalios, tačiau simbolizuoja vienokį ar kitokį chaoso sukrėstos visuomenės veikimą. Režisierius Béla Tarras filme „Verkmeisterio harmonijos“ daugiausia dėmesio skiria Janošui Valuškai, o tu nusprendei išgryninti visus pagrindinius veikėjus – išeina tikrai ambicingas projektas.
Man veikėjai – ne tipažai ar miražai. Man jie veikiau yra ryškūs, pilnakraujai žmonių portretai. Aš jais tikiu. Absoliučiai tikiu.
O sprendimas pasakoti visų veikėjų istorijas galbūt susijęs su kino ir teatro skirtumais. Būti personažo kailyje daug paprasčiau pasitelkus kamerą. Kine turi kintantį žiūros tašką – gali eiti kartu su Valuška po miestą, sekti ne tik jį, bet ir jo matomą pasaulį iš jo perspektyvos.
Teatre žiūros taškas nesikeičia. Atsisėdus penkioliktos eilės trečioje vietoje toks jis ir lieka. Todėl kuriasi labiau bendras vaizdas, lyg iš paukščio skrydžio – mažiau vieno personažo, daugiau visumos. Tai visai kita patirtis. Galbūt tai labiausiai ir lėmė mano pasirinkimą.
Apskritai visi šie klausimai reiškia vieną esminį – kam mums menas? Kam žiūrovams teatras? Man lengva sakyti, kad knygas skaitau ne norėdamas atsipalaiduoti, tai yra mano gyvenimas – juk iš to duoną valgau. Bet ar galiu tikėtis, kad, tarkime, Tomas, kurio darbas nesusijęs su knygomis, iš jų ar iš spektaklio tikėsis to paties? Čia gali atsirasti įtampa: Tomas pyksta, kad jam spektaklis yra per sudėtingas, o Adomas Juška pyksta, kad žiūrovas iš spektaklio tikisi tik atsipalaidavimo ir pramogos. Ar kuris nors iš mūsų yra teisus? Mano gyvenimo būdas nebūtinai teisingesnis ar geresnis už kitų. Ar kitas žmogus neturi teisės turėti savo reikalavimų, teatro kriterijų, kurie nesutampa su mano? Aišku, kad turi.
Anksčiau apie tai negalvojau – tiesiog gyvenau vidiniame savo pasaulyje. Ir gal net taip lengviau: kai tau knygos yra viskas, nenori tikėti, kad kitiems taip nėra. Bet juk neprivalo būti.
Galbūt čia yra ir Adanios Shibli įtaka, susidūrimas su jos mąstymu. Jis gerokai platesnis. László Krasznahorkai yra kitoks – labiau senojo kirpimo menininkas. Jis pasaulį mato savaip, aprašo savo patirtį. Jam nesvarbu, ar tu jį skaitysi, – jis rašo. Todėl, kad negali nerašyti.
O Adania galvoja ir apie viską, kas supa rašymą: nuo to, kur knygos spausdinamos, iki to, kas jas apskritai gali skaityti. Yra situacijų, kai palestiniečiai Vakarų Krante negali legaliai perskaityti jos knygos, nes visą importą kontroliuoja Izraelis.
Tokiomis aplinkybėmis negali negalvoti apie knygą kaip objektą, egzistuojantį realiame pasaulyje, ir apie tą realų pasaulį. Tad dabar pradedu galvoti ir aš. Norėčiau vis dar tikėti, kad menas yra esminė gyvenimo dalis, o ne tik papuošalas. Bet gali būti, kad nesuvokdamas kuriu būtent tai. Kam stengtis daryti daiktą iš plieno, jei jo paskirtis – blizgėti? Pastaruoju metu gyvenu tokiomis abejonėmis.
Tiesa, „Menkoje detalėje“ pagavau, kad į spektaklį nebežiūriu kaip į estetinį objektą – tam tikru momentu pasijutau labiau dalyvė nei stebėtoja. Tuomet atsiranda visai kitų klausimų.
„Menka detalė“ yra išimtis – ją stačiau dėl visiškai kitų paskatų. Tai yra ne vien knyga, bet ir palestinietės pasakojimas apie okupaciją, kurią ji mato savo akimis ir vis dar išgyvena. Apie ją Lietuvoje tylima.
Jeigu gali pasirinkti, pagal kokią knygą statysi, jauti atsakomybę. Gal net geriau atsakomybės nejausti. Bet ji ateina. Tokios istorijos negali tiesiog ignoruoti. Tada pradedi galvoti – ar turi teisę tęsti šią tylą ir ramiai gyventi genocido fone?
Repeticijose daug kalbėjome su aktoriais: kiek reikia atstumo nuo smurto, kad turėtum teisę ramiai gyventi?
Yra radikalių pavyzdžių, pavyzdžiui, Jonathano Glazerio filmas apie Holokaustą „Interesų zona“. Jame yra scena, kur Aušvico komendanto žmona prižiūri savo sodą ir tręšia jį šalia nužudytų žydų pelenais. Tai žiauriausias, radikaliausias pavyzdys, galintis atrodyti absoliučiai antžmogiškas. Bet tai irgi yra pavojinga. Juk šlykščiausia ir baisiausia suvokti, kad tokį nusikaltimą vykdė ne antžmogiai, o žmonės – žodžiai „nusikaltimas“ ir „nuodėmė“ per silpni tam apibūdinti. Kalba tokiais atvejais apvilia. Sakau „suvokti“, bet ar įmanoma tai suvokti iš tikrųjų? Įsisąmoninti? Kad kūdikis, kurį sūpavo ir kuriam dainavo lopšinę motina, užauga naciu, koncentracijos stovykloje žudančiu motinas ir vaikus, o dienos pabaigoje einančiu miegoti, ilsėtis.
Dar apie filmą: mane labiausiai paveikė filmo pradžia. Matai iškylą – miškas, upelis, čiulba paukščiai, vokiečių šeima piknikauja, maudosi, džiaugiasi gamta. Tu kaip žiūrovas žinai, kad tai – Vokietija, Antrasis pasaulinis karas. Net nereikia informacijos suprasti, kas tuo metu vyko šalia, ir aiškiai jauti, kad ne tik ši, bet ir apskritai jokia vokiečių šeima neturi teisės taip ramiai gyventi – neturi teisės džiaugtis tuo, kas iš kitų atimta.
Juk už kelių ar keliasdešimties kilometrų vykdomas genocidas. Jeigu žinosi, kad kaimynų bute kankinamas žmogus, argi ramiai miegosi? Čilėje diktatūros laikais kai kuriuose namuose vykdavo vakarėliai, o jų rūsiuose tuo metu būdavo kankinami disidentai. Juk negalėtume tame vakarėlyje dalyvauti, jei žinotume, kas vyksta rūsyje. Bet kas nutinka, jei smurtaujama toliau nuo tavęs? Jeigu, pavyzdžiui, ne tame pačiame name, bet tame pačiame mieste? Arba tos pačios šalies kitame mieste? Ar toks atstumas užtektinas? Ar yra riba, nuo kurios gali pasakyti: taip, dabar smurtas gana toli, todėl turiu teisę gyventi ramiai, džiaugtis gamtos grožiu, iškylauti, maudytis?
Tarptautinė genocido tyrėjų asociacija įvardijo, kad Gazoje vykdomas genocidas. Tą pačią išvadą pateikia dauguma žmogaus teisių organizacijų, įskaitant dvi žmogaus teisių organizacijas Izraelyje. Kaip į tai reagavo Lietuvos politikai, minčių formuotojai ir kiti? Tyla. Kodėl mes sugebame pasmerkti Rusiją, pasmerkti „Hamas“, bet šiuo atveju užsimerkiame? Nuoseklumas yra esminė moralumo sąlyga – kol nesugebame būti nuoseklūs, neturėtume jaustis moralūs.
Dėl to man „Menka detalė“ yra išimtis. Tai nėra tiesiog kūryba – tai konkretu. Tai egzistuoja aiškiame socialiniame ir politiniame fone. Ir tai tave truputį keičia – net kurdamas kitus spektaklius pradedi galvoti, kokiame fone jie atsidurs: kas ateis, iš kokios aplinkos, su kokia nuostata, kas šiems žmonėms yra teatras. Ar jie tokie patys kaip tu?
Tai iškelia ir patį kūrybos principą – kaip mes apskritai žiūrime į tokių istorijų vaizdavimą. Juk vienas iš meno aspektų yra tai, kad žiūrovas gali būti ramus, nes tai, ką jis mato, yra fikcija. Kyla ir katarsio klausimas.
Įdomu, kad paminėjai katarsį, nes tai vienas iš esminių klausimų, kurį mes kėlėme kurdami spektaklį: ar turime teisę sukurti gerą spektaklį iš tokios istorijos? Kitaip tariant, nėra taip, kad aš nemoku užbaigti spektaklio ar kad nežinau, kas yra katarsis. Tačiau tai, kaip baigiama „Menka detalė“, yra mūsų sąmoningas etinis pasirinkimas – nesuteikti katarsio, nesuteikti gražios užrištos pabaigos.
Nes klausimas – ar mes apskritai turime tam teisę. Nenoriu pasakyti, kad mes pamąstėme, padirbėjome ir radome atsakymus į tokius ir panašius klausimus. Priešingai – greitai supranti, kad nėra gero atsakymo, nėra vieno gero pasirinkimo, kuris būtų visapusiškai etiškas. Apskritai – ar geriau imtis pasakojimo, kurio, jauti, neturi teisės papasakoti, ar geriau sau pasakyti, kad tai ne mano tema, nes paprasčiau nekišti nosies, kur nereikia, ir taip tęsti nepateisinamą tylą?
Pagrindinis dalykas, kurį stengiausi daryti susidūręs su panašiomis dilemomis kūrybiniame procese, – nepalikti to užkulisiuose. Iškelti tai į paviršių pačiame spektaklio audinyje, neatlikti visų sprendimų už žiūrovus, o pasistengti atvesti juos iki tos pačios dilemos.
Šiomis aplinkybėmis kyla ir platesnis klausimas: kaip šiandien veikia smurto vaizdavimas? Ar jis jautrina, ar tiesiog rodo realybę, nuo kurios norisi nusisukti?
Pradėkime nuo to, kad menas kažkuo yra priklausomas nuo smurto – gal nebūtinai nuo smurto, bet nuo kokio nors blogio. Juk sunku įsivaizduoti spektaklį ar filmą, kuriame žmonės tiesiog gerai gyvena – tai būtų nuobodu. Tai banali, paprasta mintis, bet aš apie tai daug galvoju, nes ką tai rodo apie mus – tuos, kurie kuria meną: ar be smurto, blogio nebus gero spektaklio ar filmo? Kodėl reikia kieno nors kančios, kad vyktų kūryba?
Man atrodo, menas kai kuo panašus į farmaciją – vaistų nereikėtų, jei nebūtų ligų. Ir tada kyla klausimas: ar mūsų tikslas yra padėti žmonėms ir sumažinti blogio bei smurto paplitimą pasaulyje, ar tiesiog sukurti paveikų meno kūrinį? Ir ar kartais neatsiduriame pavojingoje pozicijoje, kai mums net patogu, kad to blogio yra, galbūt mes nuo jo ir priklausomi?
Atkreipk dėmesį: neretas menininkas, ypač teatralas, savo kūriniuose vaizduoja pasaulį kaip sugedusį iš esmės. Nes tada gali sakyti, kad esi reikalingas, kad tavo menas apskritai reikalingas – juk koks supuvęs pasaulis.
Kalbant apie smurto vaizdavimą, išryškėja keli sluoksniai. Viena etinė dilema – kaip pasakoti tikro žmogaus istoriją, kita – kaip vaizduoti smurtą, kurio pats nesi patyręs. Nemanau, kad žmonės, savo kailiu nepatyrę tokio smurto kaip išprievartavimas, gali jį iš tikrųjų suvokti – galbūt nebent akimirkai, kol mūsų smegenys mus apsaugo ir nutraukia tą sukurtą jausmą ar vaizdinį, nes tai viršija žmogaus galimybes. Tačiau „Menkoje detalėje“ aprašyta reali mergina, kuri iš tikrųjų buvo masiškai prievartaujama ir tuomet nužudoma. Ji – toks pat žmogus kaip mes su savo gyvenimu, patirtimi, vidiniu pasauliu, ji taip pat kaip mes kiekvieną sekundę savyje talpino ištisą pasaulį.
Kyla klausimas, ar mes apskritai pajėgūs suvokti tokio smurto mastą. Man atrodo – ne. Ir vaizduojant tai mene man svarbu nepamiršti šios ribos – kad aš negaliu to iki galo nei suprasti, nei pajausti. Iš čia ir kyla tam tikra pagarba ir atstumas.
Liepti aktoriams vaidinti prievartavimo sceną, net viešai jos nerodant, tik repetuojant – man tai atrodo amoralu. Juk jie vis tiek viską išgyvena – ar stipriau, ar silpniau. Kodėl aktorius turi įkūnyti prievartautoją, o aktorė – prievartaujamąją, kad ir sekundei? Kam dvigubinti tą blogį, jei tavo kaip menininko misija yra jį mažinti?
Kai spektaklyje matau prievartos sceną, kur aktorė rėkia, aš išeinu. Anksčiau taip nedarydavau, bet dabar išeinu.
Būnant kūrėjo, tuo labiau režisieriaus pozicijoje, lengva save apgauti – parodyti, kad pasaulis žiaurus ir dėl to žiūrovams reikia tokią sceną pamatyti, kad jie kažką suprastų ar apsivalytų ir taip toliau. Man atrodo, tai blefas. Tai slepia paprastą norą sukurti paveikią sceną. O jei salėje yra žmogus, kuris tai yra patyręs? Kokią teisę tu turi tai kartoti?
Jei daug kas mene kuriama dėl paveikumo – kokia to kaina?
Čia galima grįžti prie Bertoldo Brechto nagrinėjamo susvetimėjimo: ar žiūrovai turėtų tapatintis su aktoriais, ar išlaikyti distanciją ir suvokti, kad tai – teatras? Vienu atveju žiūrovas tarsi užhipnotizuojamas, išgyvena emocijų kalnelius ir išeina apsvaigęs, kitu – išlaiko kritinį santykį, mąsto ir vertina. Aišku, praktiškai viskas ir sudėtingiau, ir įdomiau nei teoriškai.
Tai amžinas klausimas. Neturiu atsakymo. Nes pats noriu, kad mane paveiktų knyga ar muzika – tai suteikia laimę. Bet viskas priklauso nuo medžiagos, temos, nuo medijos. Tokie dalykai kaip smurtas, ypač seksualinis, neturėtų būti naudojami vien tam, kad paveiktų žiūrovus.
Pavyzdžiui, man visiškai nepriimtinas Larso von Triero kinas. Taip, jis paveikus – bet koks čia nuopelnas? Nufilmuok, kaip spardai mažą kačiuką, parodyk žmogui – jis bus sukrėstas. Paveiku! Nėra sunku žaisti su pagrindinėmis žmogaus reakcijomis. Žmonės juk empatiški. Man tai atrodo pigu. O, tarkime, Michaelas Haneke – visai kas kita. Jo filmuose taip pat yra smurto, kurį sunku žiūrėti, bet ten yra aiškus, sąžiningas santykis ir požiūris į tai, kas ir kodėl rodoma, kaip tai veikia.
Jei kalbėsime apie teatrą, apie seksualinio smurto temą teatre, man pavyzdys yra Florentina Holzinger. Jos neapkaltinsi, kad nepaveiku, bet tai yra kitas lygmuo nei Larso von Triero. Ji sugeba kurti paveikų meną, kuris nėra eksploatatyvus ir kuris sugeba kalbėti apie smurtą, bet nesmurtauti prieš žiūrovus. Nesakau, kad menas neturi liesti smurto – tai būtų bailu. Bet nereikėtų eiti lengviausiu keliu.
Kalbino Ugnė Tulaitė, bernardinai.lt