„Matau didelę problemą su queer tapatybės reprezentavimu. Ypač teatre“, – sako Naubertas Jasinskas. Jis – jaunosios kartos teatro režisierius ir audiovizualinių patirčių kūrėjas, pernai įvertintas „Auksinio scenos kryžiaus“ apdovanojimu kaip perspektyviausias metų teatro jaunasis menininkas, o Nauberto sukurtus spektaklius rasime ne vieno solidaus valstybinio ir nepriklausomo teatro repertuare Vilniuje ir Kaune.
Lapkričio 6 ir 8 d. Valstybiniame jaunimo teatre galima pamatyti naujausią Nauberto darbą – spektaklį pagal prancūzų literatūros vunderkindu vadinamo rašytojo Édouardo Louis autobiografinį romaną „Edžio pabaiga“. Jame pasakojama istorija apie autoriaus prototipo homoseksualaus rašytojo Edžio bandymą ištrūkti iš ultrakonservatyvaus, prievartos ir neapykantos kitoniškumui pritvinkusio Šiaurės Prancūzijos miestelio, palikti vaikystės namų erdvę, nutraukti ryšius su savo praeitimi.
Spektaklis, kuriame vaidina aktoriai Matas Sigliukas, Matas Dirginčius, Viktorija Kuodytė ir Jovita Jankelaitytė, savotiškai atspindi ir iš nedidelio miesto šiaurinėje Lietuvoje kilusio spektaklio režisieriaus patirtį. Apie É. Louis kūrybos ir biografijos kontekstus, problemišką queer tapatybės reprezentavimą teatre ir besikeičiančią mūsų šalies sostinės ir periferijos dinamiką režisierių Naubertą Jasinską kalbina teatro kritikas Andrius Jevsejevas.
Vieno įdomiausių šiuolaikinių prancūzų rašytojų Édouardo Louis knygos iki šiol neverstos į lietuvių kalbą (jau po spektaklio premjeros, 2023 m. pavasarį knyga išleista lietuviškai pavadinimu „Edžio Belgelio pabaiga“, – aut. past). Kaip atradai šį autorių ir jo romaną „Edžio pabaiga“? Kuo jis tave sudomino?
Prieš kelis metus buvau Berlyne, vaikščiojau po teatrus, kiekvieną vakarą pasižiūrėdavau po spektaklį. Tokia profesinė pažintis su tuo, kas vyksta Europos teatruose. Vieną vakarą nuėjau žiūrėti vokiečių režisieriaus Thomaso Ostermeierio – jau buvau matęs kelis jo darbus, todėl buvo labai įdomu, nors net gerai nepasidomėjau, į kokį pastatymą einu. O pamačiau jo spektaklį pagal É. Louis romaną „Smurto istoriją“ – vieną iš pirmųjų popremjerinių seansų. Studijuodamas magistro baigiamajame darbe tyrinėjau smurto etinius aspektus šiuolaikiniame teatre. Galima sakyti, į spektaklį nuėjau iš akademinio smalsumo, nors šiaip spektaklio aprašymas manęs pernelyg nesudomino.
Ir man patiko: ne tiek pats pastatymas, kiek literatūra. Supratau, kad noriu tą tekstą perskaityti. Perskaičiau „Smurto istoriją“, buvo labai įdomu, bet šito romano imtis nesinorėjo – Lietuvos teatro scenoje nenuskambėtų taip aktualiai. Tada ėmiau skaityti kitus jo kūrinius: „Kas nužudė mano tėvą“… Tik vėliau sužinojau, kad šį romaną ruošiasi į sceną perkelti mano kursiokas Antanas Obcarskas.
O pirmasis É. Louis romanas „Edžio pabaiga“ man pasirodė labai įdomus kūrinys, analizuojantis temas, kurios aktualios ir man asmeniškai, ir platesniame mūsų visuomenės kultūrinės raidos kontekste. Kodėl dabar, kuo ši istorija aktuali šiandien? Kodėl šiame teatre? Man atrodo, kad É. Louis mūsų teatrinėje rinkoje atsirado labai natūraliai: šiuo metu jam 30 metų, jis ką tik išleido penktąją savo knygą, jo knygos išverstos į daugiau nei 33 užsienio kalbas, vasarį ir kovą Nyderlanduose surengtas jo kūrybai skirtas tarptautinis teatro festivalis, per 10 dienų ten buvo parodyti spektakliai, kuriuos pagal E. Louis kūrinius statė jau minėtas T. Ostermeieris, belgų meistras Ivo Van Hove, šįmet „Sirenų“ festivalyje pristatyta lenkų režisierė Anna Smolar ir kiti.
Jo literatūra, mano manymu, labai tinka teatro scenai. Net žvelgiant iš komercinės pusės, manau, kad jo kūryba gali gerai „rinkti sales“. É. Louis duria čia ir dabar, neina į kompromisus, geba pažvelgti į vieną ar kitą problemą iš daugelio skirtingų požiūrio taškų, suprasti tiek kairiąją, tiek dešiniąją perspektyvą ir bando analizuodamas vieną pasaulėžiūrą suvokti jai priešingo požiūrio raidą.
Ta „dešinioji“ perspektyva turbūt kyla ir iš jo paties patirčių augant labai konservatyvioje kaimiško tipo bendruomenėje Prancūzijos šiaurėje?
Paskutiniu metu dažnai mąstau apie kraštutinių dešiniųjų jėgų savotišką atgimimą Vakarų Europoje ir mūsų regione. Vis galvodavau, iš kur jis randasi, ir kodėl jis yra būtent toks, koks yra, bet taip ir nepavykdavo suformuluoti paprastai ir žemiškai. É. Louis tekstai man tai padėjo kažkiek suprasti.
Tas mitas labai gajus manyje pačiame ir man artimų žmonių bendruomenėje – Vakarų Europą mes truputį romantizuojame. Neva tai – vien tik gražūs, tvarkingi didmiesčiai, kuriuose gyvena daugiausiai kairuoliškų pažiūrų žmonės, į kuriuos mes norime būti panašūs. Bet kita pusė, o tiksliau, didžioji dauguma, gyvena paskendę mizoginijoje, skurde, socialinėje ir kultūrinėje atskirtyje, neturi prieigos prie padoraus švietimo, sveikatos ir socialinių paslaugų. Kitaip tariant, Vakarų Europoje yra labai daug to, ko mes, gyvendami Lietuvoje, nematome arba renkamės nematyti. Kyla labai daug klausimų. Tada pradedi skaityti É. Louis, kuris iš esmės sugriauna šį romantišką Vakarų pasaulio vaizdą. Jis sako, kad nors Paryžiaus ar Liono centre viskas yra puiku, bet pavažiavę kokius 25 kilometrus nuo sostinės centro galime pamatyti aslą… Aslą? Prancūzijoje?! Galvojau, kad net ir pas mus tokių dalykų nebėra…
Tada imi suprasti, kad visoje Europoje vyksta kone identiška visuomenių poliarizacija. Aš ir pats panašios kilmės – gimiau ir užaugau Šiauliuose, kuris irgi tam tikra prasme yra provincija, šalies pakraštys. Ten gyvendamas jautiesi įstrigęs kažkur tarp Vilniaus ir Rygos. Ir nors retsykiais nuvažiuoji į vieną ar kitą sostinę, bet pats miestas tarsi neturi pulso, jame tarsi nėra apykaitos, jautiesi lyg įstrigęs kažkokiame kitame laike. Ir kai perskaičiau „Edžio pabaigą“, pirmoji mintis, kuri man šovė į galvą, buvo ta, jog atrodo, lyg skaityčiau savo alter-ego prisiminimus apie vaikystę, kuri yra ir mano vaikystė… Gal mano gyvenime ir nėra tiek smurto ir prievartos, bet pats žmogaus būvis, tai, kaip miestelių bendruomenės išreiškia save, aplinkybės, kuriose atsiduria provincijoje gyvenantis jaunas žmogus, yra neįtikėtinai panašios.
Iš kitos pusės, É. Louis šiose socialinėse ir politinėse aplinkybėse pasakoja savo be galo asmenišką queer tapatybės kelionę į susitaikymą su savimi, atsivėrimą šeimai ir aplinkiniams, iš kurio kyla labai daug nesupratimo, neapykantos, smurto, savęs naikinimo. Šiuos klausimus jis kelia ne tiesmukai, ne primestinai, be angažuoto aktyvizmo, be tam tikro plakatiškumo, o tai yra pakankamai reta pas mus. Teatre, net ir Vakarų scenose, tai pavyksta toli gražu ne kiekvienam. Apskritai, matau daug problemų su queer tapatybės reprezentavimu. Ypač teatre. Ir ypatingai mūsų sociokultūriniame regione.
Kuriuo aspektu tavęs netenkina queer tapatybės reprezentacija Lietuvos teatre? Skaičiau, kad E. Louis, visą vaikystę ieškojusiam savotiško pabėgimo nuo savo tikrojo aš, savotiška akistata su savo tikrąja tapatybe tapo teatras ir konkrečiai paauglystėje pamatytas spektaklis pagal amerikiečių rašytojo Tony Kushnerio romaną „Angelai Amerikoje“, Pamenu, kai pamačiau legendinį lenkų režisieriaus Krzysztofo Warlikowskio šios knygos pastatymą Varšuvoje, o po to jau perskaičiau ir romaną, tarsi suvokiau, kad čia homoseksualūs žmonės yra tiesiog žmonės, jie nemato reikalo nei gintis, nei teisintis, nei įrodinėti savo normalumo. Jie tiesiog yra. Ir jie gyvena savo gyvenimą, kaip bet kuris kitas žmogus, susiduria su sunkumais, kaip visi kiti žmonės, juos sprendžia ir t. t. Toks jausmas, kad T. Kushneris pasakoja apie žmogų, kuris mūsų visuomenės šiandien išgyvenamas dramas jau seniai pamiršo ir tiesiog keliauja toliau.
Taip, todėl labai įdomu stebėti šį kūrėjų ir visuomenės idėjų apykaitos pulsą. Pavyzdžiui, neseniai važiavau su taksi vairuotoju iš, rodos, Azerbaidžano. Staiga jam kažkas paskambino ir aš iš karto pamačiau, kad jis pasijuto kažkaip nejaukiai. Kai paklausiau, kas atsitiko, jis atsakė, kad jam paskambino vyras, kuris turbūt jam simpatizuoja. Tada pasiūliau jam į šį klausimą pažvelgti pozityviai: „vadinasi, kažkam tu atrodai labai įdomus, kažkas nori tau parodyti dėmesį“. Jis pasimetė, bet atrodo, kad tikrai susimąstė.
O kalbant konkrečiai apie lietuvių teatrą ir queer tapatybės reprezentaciją mūsų kultūroje, tai, visų pirma, pas mus to yra labai mažai, šiomis temomis vis dar nelabai patogu kalbėti tiek valstybinėse įstaigose, tiek nepriklausomiems menininkams. Arba nelabai rūpi. Net ir imdamiesi literatūros, persmelktos queer tematika, mes dažnai šį kontekstą nuredukuojame iki neva didesnių ir svarbesnių dalykų, kaip, pavyzdžiui, kapitalistinės visuomenės kritika. O É. Louis įvairiuose interviu bei diskusijose pasakoja, kad jo konflikto su tėvu šaknys ir slypi būtent tame milžiniškame atstume, atsirandančiame tarp skirtingų kultūrų ir pasaulėžiūrų. Kita vertus, neseniai žiūrėjau kelis performansus, kuriuose queer temą bandoma atskleisti kažkokiu keistu, radikaliu ir rėksmingu drag ir bdsm elementų junginiu. Jis manęs irgi netenkina, nes atspindi tik labai mažos dalies šios bendruomenės pomėgius ir tuo pat metu gąsdina bei erzina tą publiką, kuri tarsi ir turėtų būti pagrindinis adresatas.
Kurdami spektaklį „Edžio pabaiga“ norėjome rasti aukso vidurį. Tai yra, norėjome kalbėti apie queer žmones, bet nenorėjome teisintis, gintis ar kažką įrodinėti, o tiesiog konstatuoti, kad tokie žmonės yra, ir eiti prie platesnių bendražmogiškų klausimų, kurie aktualūs nepriklausomai nuo seksualinės orientacijos.
Kaip manai, ar Jaunimo teatras, kuris yra pačiame sostinės geografiniame ir kultūriniame centre, yra ta vieta, kurioje reguliariai lankosi potenciali tikslinė spektaklio „Edžio pabaiga“ auditorija?
Neseniai žiūrėjau šokio trupės „Low Air“ spektaklį „me two / Savoj krūvoj“, kuriame šoka labai jauni žmonės – praktiškai, paaugliai. Nuostabu buvo tai, kiek mažai šioje kartoje yra diskusijos šia tema. Nes kaip ir nėra apie ką diskutuoti – jie eina toliau. Suprantama, yra nemažas atstumas tarp šios kartos, kuriai turbūt ir aš save priskirčiau, ir ketvirtą dešimtį įpusėjusių žmonių, kuriems visomis temomis kyla labai daug klausimų ir abejonių.
Paradoksalu, bet esu teatre girdėjęs, kad didžiąją dalį bilietų į Jaunimo teatro spektaklius nuperka visai ne jaunimas, o žmonės nuo 45 metų. O būtent jie – brandūs ir kultūriškai išprusę žiūrovai – turbūt ir yra mūsų spektaklio tikslinė auditorija. Juolab, kad spektaklyje nagrinėjame ne tik queer tapatybės klausimus, tačiau ir atmintį, prisiminimus. Bandome išlaviruoti tarp to, ką reikėtų pasakyti labai paprastai, ir to, kas duotų pagrindo gilesniems apmąstymams.
É. Louis romane „Edžio pabaiga“ nagrinėja toli gražu ne vien queer tematiką. Man asmeniškai įstrigo dar du momentai: E. Louis, rašydamas apie kultūrinio centro požiūrį į periferijos žmones, pasitelkia „safario“ įvaizdį ir kalba apie „atstumo“ tarp šių visuomenės sluoksnių, socialinių klasių ar kultūrų neįveikiamumą. Kaip manai, iš kur tas atstumas atsiranda, ir kaip jį galima įveikti?
Kaip tą atstumą įveikti aš nežinau, bet man atrodo, kad jis tarytum nyksta savaime. Jei kalbėtume apie tai, ką galėtų nuveikti teatras, tai visų pirma, manyčiau, reikėtų, kad valstybiniai ir nacionaliniai teatrai kur kas daugiau laiko ir finansų investuotų į profesionalios kultūros sklaidą regionuose. Ir važiuotų ne tik į Kauną, Klaipėdą ar Panevėžį, bet realiai važiuotų į regionus, nebijotų, kad kažkam nepatiks, kad kažkoks spektaklio rodymas neatsipirks. Nes ne pinigai čia svarbiausi.
Kalbant apie kultūros decentralizaciją ir dabar itin pastebimą periferijos žmonių veržimasi į Vilnių bei Kauną… Manau, kad tai yra gerai, nes žmonės pamato galimybes. Universitete, miesto aikštėje, naktiniame klube… Jie pamato daugybę žmonių su įvairiausiomis pažiūromis, turi galimybę investuoti savo energiją į daugybę dalykų. Viso to yra ir periferijoje, mažesniuose miestuose, tačiau galimybių ir įvairovės ten vis dėlto kur kas mažiau.
Kitas dalykas, kurį pastebėjau tarp savo bendraamžių: daugybė žmonių jaučiasi persisotinę gyvenimo Vilniaus centre, to vadinamojo big city life. Ir nemažai jų pradėjo bėgti iš miestų, pirkti sodybas, gyventi arčiau gamtos ir auginti kokias nors ropes. Tada jie ten pradeda kurti mažas bendruomenes: kviečiasi prisijungti kitus, susipažįsta su kaimynais, vyksta idėjų apykaita. Man atrodo, kad dabar tai vyksta masiškai. Man atrodo, kad tai ir paskatins tą atstumą sunykti. Galbūt praeis ne vienas dešimtmetis, bet tai įvyks. Ir tada mes gyvensime kaip kokioje Olandijoje. Aš nusiteikęs pozityviai. Nesakau, kad nereikėtų dėl to sukti galvos, kad valstybė neturėtų kištis, bet manau, kad tai įvyks savaime.
É. Louis romane daug rašoma apie laiką, apie atmintį, užmarštį, nostalgiją. Šiandieninėje Lietuvos jaunimo raiškoje jaučiamas didžiulis susidomėjimas praėjusio amžiaus paskutiniuoju dešimtmečiu, pirmąja Lietuvos atkurtosios nepriklausomybės dekada. Kiek tą laikmetį pamenu aš, man atrodo, kad tai buvo patys baisiausi, purviniausi, smurto ir prievartos pritvinkę Nepriklausomos Lietuvos metai. Kaip manai, kodėl mus tas laikas taip traukia? Kodėl mes jį kartais net savotiškai romantizuojame?
Mes labai daug apie tai kalbėjomės. Yra net tokia nauja sąvoka – anemoia – kuri apibūdina ilgesį laiko, kuriame negyvenai. Dar daug kalbėjome apie nostalgiją. O žodžio „nostalgija“ šaknis išvertus iš senosios graikų kalbos reiškia „grįžimą namo“. Nežinau, kaip įvardyti tą jausmą. Aš irgi keliauju į laiką, kuriame nebuvau, nes man atrodo, kad ten rasiu kažkokį prarastų namų jausmą. Kaip bebūtų, tas poreikis kapstytis po prarastą laiką, mano galva, pirmiausia kalba apie tai, kad mes prastai jaučiamės laike, kuriame gyvename, kad savo laiko mes negalime pavadinti „namais“, kad jame nerandame to prieglobsčio mūsų bendruomeniniam būviui.
Temos, kurias prakalbinate spektaklyje „Edžio pabaiga“, nebūtinai visiems atrodys savaime suprantamos ar vertos dėmesio. Ar kurdami spektaklį galvojote apie tikslinę auditoriją, apie Jaunimo teatro žiūrovą, kuris visai nebūtinai yra jaunimas? Ar ieškodami spektaklio formos ir apsibrėždami komunikavimo su žiūrovu principus galvojote, kaip jo neišgąsdinti, neįskaudinti? Ir ar tai apskritai yra svarbu?
Man atrodo, kad pastaruosius kelerius metus mes gyvename tokioje atmosferoje, kai mirtis ir smurtas yra labai arti, tarsi savaime suprantamas kasdienybės palydovas. Nieko čia nebeišgąsdinsi. Man atrodo, kad atsižvelgiant į tas aplinkybes, teatras gali eiti priešingu keliu, veikti kontrasto principu. Ir visas tas šiuolaikiniam teatrui būdingas rėkimas nuo scenos yra atgyvenęs ir nebeveiksnus dalykas. Pasaulyje vyksta kur kas rimtesni dalykai, nei kokio menininko egzistencinė krizė. Ir vargu ar tikrovę įmanoma perrėkti ar pakeisti ją daužant galvą į sieną.
Kaip šiandien kalbėti su teatro žiūrovu? Sakyčiau, visų pirma, nerėkti, nemoralizuoti ir nebrukti dalykų per prievartą. Reikia leisti žiūrovams kartu su aktoriais, su literatūriniu tekstu, su paveikslu permąstyti tikrovę ir pasidaryti tam tikras įžvalgas. Kurdami spektaklį, keliame sau uždavinį nesupaprastinti romano, užvesti publiką ant temos, duoti peno temos analizei. O Jaunimo teatro žiūrovas, man atrodo, yra labai intelektualus, įdomus, todėl jį net būtų sudėtinga kuo nors nustebinti. Jaunimo teatro repertuare yra visko, tai vienas kokybiškiausių ir progresyviausių mūsų šalies teatrų. Tikiu, kad toks yra ir jo žiūrovas.
Ačiū už pokalbį, Naubertai!