Vėlų vasario 6-osios vakarą, po Henriko Ibseno dramos „Laukinė antis“ spektaklio, režisierius Oskaras Koršunovas pakvietė teatro kritikus, filosofus, kultūros tyrėjus ir žiūrovus į pokalbį. Jį moderavo kultūrologas Darius Kuolys, pavadinęs susitikimą ne tik pokalbiu, bet ir spektaklio trečiuoju veiksmu.
„Mes esame režisieriaus Oskaro Koršunovo sukviesti į trečiąjį spektaklio veiksmą. Šiam veiksmui Oskaras yra subūręs ir kitą trupę“, – juokavo D. Kuolys, pristatydamas diskusijos dalyvius.
1884 metais parašyta Ibseno drama, anot jo, šiandien suskamba netikėtai aktualiai. „Praėjo pusantro amžiaus labai audringo Vakarų gyvenimo: du pasauliniai karai, revoliucijos, šimtai milijonų lavonų ir mūsų patirtys šiandien. Tą seną Ibseno parašytą dramą aktualizuoja mūsų istorinės patirtys.“ Kuolys prisipažino spektaklyje pajutęs tai, ką jautė jaunystėje: „Kai gyvenimas buvo netikras, imituojamas, toks apgaulingas, o tikras gyvenimas vyko teatre.“
Klasikos sugrįžimas: Ibsenas scenoje šiandien
Teatrologė Daiva Šabasevičienė akcentavo patį faktą, kad spektaklis pastatytas pagal klasikinį tekstą: „Pirmiausia, noriu padėkoti režisieriui, kuris sukūrė spektaklį būtent pagal autorių, nes dabar labai reta, kad taip nutinka.“ Anot jos, scenoje matome ne „pagal Ibseną“, o patį Ibseną – su tragikomedijos, simbolizmo ir realizmo sluoksniais. Ji pabrėžė spektaklio „norvegiškumą“ – neskubų, gilų, be demonstratyvios režisūrinės O. Koršunovo intervencijos.
Ypatingai D. Šabasevičienė išskyrė aktorių ansamblį: „Kai kurie aktoriai tapo tiesiog pranašais. Labai džiaugiuosi ir manau, kad šiemet jie bus apdovanoti, nes tai tikrai išskirtiniai vaidmenys. Ypatingai Donato Želvio ir jaunosios aktorės [Ingos Juškevičiūtės – aut. past.], nuostabiausiai vaidinančios Hedvigą.“
Jos teigimu, tai gana retas reiškinys, tačiau šis spektaklis – vienas giliausių psichologinio teatro pavyzdžių šiandien Lietuvoje. Apibendrindama, teatrologė pabrėžė, kad šie keli spektaklio rakursai – Ibsenas, Norvegija ir aktoriai – davė didžiausią impulsą apmąstymams.
Audronė Girdzijauskaitė spektaklį įrašė į platesnę lietuvių teatro istoriją. „Mane nepaprastai džiugina, kad pastatė Ibseną“, – sakė ji, primindama, kad dar XX a. pradžioje lietuvių režisieriai ėmėsi sudėtingiausių šio autoriaus veikalų. „Mes matome, kad klasika, vis dėlto, reikalinga.“
A. Girdzijauskaitė taip pat išskyrė aktorių vaidybą – ypač Valentino Novopolskio sukurtą Jalmaro vaidmenį, siluetą žmogaus, kuris neturi tvirto charakterio, neturi ateities – tai, pasak teatro kritikės, suvaidinti yra nepaprastai sunku. Taip pat neliko nepastebėta ir Hedvigos vaidmenį atlikusi aktorė: „Apie Juškevičiūtę aš žodžių neturiu. Tokia dvasinė jėga, sklindanti iš jauno žmogaus.“
Režisūrinis teatras ir jo sugrįžimas
Režisierius Gytis Padegimas spektaklį vertino platesniame per pastaruosius metus matytų spektaklių kontekste. „Iš tų trijų šimtų, tokių – ant vienos rankos pirštų suskaičiuot galima. Dėl to aš labai džiaugiuosi“, – sakė jis.
Pasak jo, šiandien teatre gausu kūno teatro, socialinių akcijų ar vadybinių projektų, tačiau stinga kalbėjimo apie vidinį žmogaus gyvenimą. „Lietuvoje apie vidinį, dvasinį žmonių gyvenimą išvis beveik nekalbama. <…> Pagal mane, šis spektaklis užpildo šitą nišą. Jis galų gale kalba apie tai, apie ką teatras kalba iš savo ištakų.“
Kultūros žurnalistas Julijus Lozoraitis kalbėjo dar aštriau – jo teigimu, „Laukinė antis“ yra kultūrinis įvykis: „Šitas spektaklis yra labai svarbus ne tik teatro, bet mūsų kultūros įvykis.“
Jis priminė režisūrinio teatro tradiciją nuo Miltinio iki Nekrošiaus bei Tumino ir teigė, kad šiandien tokio masto teatras beveik išnykęs. „Į šitą teatrą žmonės eidavo reikalaudami, kad jis jiems papasakotų apie gyvenimą ir mirtį, apie tėvynę ir meilę, apie kosmosą ir apie žemę, apie viską“, – sakė J. Lozoraitis. Žurnalistas taip pat pridūrė, kad tokio teatro viršūnė – aktorių ansamblis, kolektyvinis darbas ir negailėjo liaupsių „Laukinės anties“ aktoriams: „Mylimiems aktoriams aš pasakysiu – aš jus dievinu. Jūs esate fantastiški. Jūs geresni už visus DiCaprio.“
Teatras kaip visuomenės refleksija
Valstybinio jaunimo teatro vadovas Audronis Liuga spektaklį matė kaip trečiąjį savo kūrybinį rendez-vous su O. Koršunovu – po „Shopping and Fucking“ ir „Išvarymo“. Anot jo, visi šie darbai peržengė teatro ribas ir tapo visuomeniniais reiškiniais.
„Shopping and Fucking“ klausė: ar civilizacija – tai pinigai? „Išvarymas“ klausė: kas yra emigracija? O „Laukinė antis“ klausia: ką reiškia, kad tiesa padarys jus laisvus?“ – kalbėjo A. Liuga.
Jis priminė, kad pilna biblinė frazė skamba kitaip – „Jei laikysitės mano mokslo, pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus.“ Gregersas, pasak jo, pasiima tik dalį: „Tiesa padarys jus laisvus.“ Ir toji tiesa sugriauna žmonių gyvenimus. „Šiandien tai vienas kertinių klausimų: ar tiesa gali konsoliduoti, ar ji gali skaldyti?“ – klausė A. Liuga.
Teatro vadovas taip pat akcentavo visus režisieriaus O. Koršunovo darbus siejančią ir didelę vertę spektakliuose kuriančią detalę – juoką: „Mes žinom, kad mūsų teatras, lietuvių teatras, yra labai rimtas ir puikiai žinom, kad ir tradicinis, tas klasikinis režisūrinis teatras yra rimtas. Oskaro teatre, jūs tą jautėte ir šiandieniniame spektaklyje, yra juokas. Bet jis skamba ne iš situacijų komedijos girdimo juoko. Tai yra visai kitas juokas – kai mes pažįstame žmogų, kai mes pažįstame žmogaus silpnybes, kai mes personaže atpažįstame ir pačius save.“
Idealai, chimeros ir mirtis
Filosofas Gintautas Mažeikis diskusijoje grįžo prie klausimo, kurį, anot jo, akcentavo ir pats režisierius – skirtumo tarp tiesos ir teisingumo. G. Mažeikis diskusijoje išskleidė šią skirtį platesniame filosofiniame kontekste.
Remdamasis Emanueliu Kantu, jis priminė, kad tiesos sąvoka, kuri tinka mokslui, netinka moralės sričiai: „Tas žodis tiesa, kurį mes vartojame grynajame prote arba kalbėdami apie mokslą, nebetinkamas. Čia mes kalbame apie dorą, ir dora nėra apibūdinama žodžiu tiesa.“ Moralė, pasak G. Mažeikio, yra pripildoma susitarimų, idealų, kurie savaime nėra patikrinami kaip matematinės tiesos.
Būtent čia, anot filosofo, ir slypi pavojus: „Patriotizmas – idealas gali būti nuodas, tėvynė – idealas gali būti nuodas, dievas – idealas gali būti pražūtis“, ir pridūrė lakoniškai: „Idealas veda į mirtį.“
Tačiau problema, pasak jo, nėra pats idealų buvimas. Žmogus neišvengiamai gyvena su savo įsitikinimais: „Mes nešiojamės su savimi chimeras. Vieni mokame su savo chimeromis gyventi, kiti nemokame gyventi su savo chimeromis.“ Tragedija prasideda tada, pasak G. Mažeikio, kai šios chimeros paskelbiamos absoliučia tiesa ir primetamos kitiems.
„Jei neišmoksi gyventi su savo chimeromis, nieko gero nebebus“, – sakė filosofas, tarsi apibendrindamas ir Ibseno dramos, ir šiandienos politinės tikrovės pamoką.
Kalbėdamas apie dabartinį kontekstą, jis buvo tiesus: „Totalitarinės šalys manipuliuoja pirmiausia idealais. Ir tada, vardan šitų idealų, žmonės yra siunčiami mirti.“
Ši mintis sugrąžino diskusiją prie pagrindinio „Laukinės anties“ klausimo – ar tiesa išlaisvina, ar sunaikina, kai ji paverčiama ideologiniu absoliutu.
Spektaklis kaip klausimas
Diskusijos pabaigoje tapo aišku, kad nė vienas kalbėtojas nesiekė pateikti vienareikšmės interpretacijos. Ibsenas, kaip ir Koršunovas, palieka klausimą atvirą.
„Pats Ibsenas neužima vienos pozicijos“, – sakė A. Liuga. „Ir spektaklio kūrėjai nei deklaruoja, nei moralizuoja – jie iškelia klausimą.“
Galbūt todėl „Laukinė antis“ skamba taip šiandien – laikotarpiu, kai didelės idėjos vėl veržiasi į namus, kai tiesa tampa politiniu įrankiu, o idealai – mobilizacijos šūkiu. Kaip 1884-aisiais, kai Europą užvaldė nacionalizmas ir marksizmas, taip ir dabar kyla klausimas: ar įmanoma apsaugoti trapų, paprastą žmogaus gyvenimą nuo fanatiškos tiesos?
Simbolinis trečiasis spektaklio veiksmas – pokalbis – priminė, kad teatras dar gali būti ta vieta, į kurią žiūrovas ateina ne tik pramogai, bet ir atsakymo paieškai.
Dalinamės fotografės Lauros Vansevičienės diskusijos akimirkomis.
