Vengrų teatro režisieriaus Árpádo Schillingo antrasis pastatymas Jaunimo teatre – pagal šiuolaikinės literatūros klasiko, Nobelio literatūros premijos laureato Johno Maxwello Coetzee romaną „Barbarų belaukiant“.
Iš Pietų Afrikos Respublikos kilęs J. M. Coetzee (1940) – išskirtinio talento prozos autorius, vienas garsiausių šiuolaikinės literatūros pasaulio vardų, 2003 m. pelnęs Nobelio literatūros premiją. Jo savitas, jokioms šiuolaikinės literatūros madoms nepataikaujantis balsas atkreipė pasaulio skaitytojų dėmesį nuo pat pirmųjų rašytojo romanų. Coetzee‘s kūrybos realijos ir temos kyla iš sudėtingos ir atšiaurios jo tėvynės tikrovės, bet ją peržengia ir perteikia giluminį šiuolaikinio žmogaus paveikslą akistatoje su jam priešišku pasauliu. Coetzee savo knygose vaizduoja ribines žmogaus situacijas, asmenines katastrofas, kai jis lieka vienas prieš supantį pasaulį. Tai žmogų apnuogina, atskleidžia jo trapumą ir verčia permąstyti savo gyvenimą, visuomenės suformuotas elgesio normas. Coetzee knygose per meistriškai papasakotas individualias patirtis apibendrinami egzistenciniai gyvenimo klausimai.
Į lietuvių kalbą išverstos ir išleistos dauguma J. M. Coetzee‘s knygų: „Maiklo K. gyvenimas ir laikai“, „Fo“, „Peterburgo meistras“, „Nešlovė“, „Elizabeta Kostelo“, „Lėtas žmogus“, „Jėzaus vaikystė“, „Jėzaus mokyklos metai“, „Jėzaus mirtis“.
1980-aisiais pasirodžiusiame romane „Barbarų belaukiant“ (2013 m. romaną išleido, o 2021 m. perleido „Baltos lankos“ – vertėja Violeta Tauragienė) pirmuoju asmeniu pasakojama anoniminės Imperijos aukšto valstybės tarnautojo Teisėjo istorija. Senstantis vyras siekia gyventi ramų gyvenimą ir nesikiša į Imperijos politiką. Iš „barbarais“ pramintų taikių stepių klajoklių atimtose žemėse įkurtame mažame pasienio mieste jis vykdo teisingumą ir laisvu nuo darbo metu tenkina savo slaptas aistras moterims bei archeologiniams tyrinėjimams. Tačiau vieną dieną į Teisėjo rankas patenka kareivių sučiuptų dviejų „barbarų“,– tėvo ir jo nepilnametės dukters, – byla. Tėvą kareiviai nužudo dukters akyse, o ją pačią žiauriai kankina. Tai išmuša Teisėją iš įprastų jo gyvenimo vėžių. Gailestis suluošintai merginai perauga į tėvišką globą, sužadinančią pamirštus jausmus. Teisėjas nusprendžia sugrąžinti merginą jos artimiesiems. Tačiau už šį savo žygį jis sulaukia uolių Imperijos tarnų neapykantos ir žiauraus keršto. Patyręs visuotines miestiečių patyčias ir egzekuciją, Teisėjas virsta valkata, kovojančiu už savo gyvybę ir duonos kasnį. Galiausiai jis mato Imperijos pralaimėjimą, kai su „barbarais“ kovoti į stepes išėjusi kariuomenė nebegrįžta, o likimo valiai paliktas miestas ištuštėja…
Romane tarsi matuojamos žmogiškumo ribos ir klausiama, kas gi yra tikrieji barbarai: negailestingai persekiojami ir kankinami vietiniai stepių gyventojai klajokliai žemdirbiai, žvejai ir amatininkai, ar jų kančioms abejingi patys eiliniai miestiečiai ir juos sauganti Imperijos kariuomenė?
Graikų poeto Konstantino Kavafio poemos tuo pačiu pavadinimu įkvėptas Coetzee romanas „Barbarų belaukiant“ jo autoriui pelnė ne vieną prestižinį literatūros apdovanojimą, 2005 m. Vokietijoje operą pagal jį sukūrė kompozitorius Philipas Glassas, o 2019 m. Holivude buvo sukurtas pilnametražis vaidybinis filmas tuo pačiu pavadinimu (rež. Ciro Guerra).
Árpádas Schillingas teigia, kad romane „Barbarų belaukiant“, kaip ir daugelyje kitų savo knygų, J. M. Coetzee visų pirma rašo apie savo patirtį Pietų Afrikos respublikoje, apie vakarietišką baltųjų imperiją ir jos santykį su vietiniais juodaodžiais šalies gyventojais, apie Vakarų pasaulio kolonijinę politiką Artimuosiuose Rytuose, Pietų Amerikoje arba Šiaurės Afrikoje. Tačiau šiandien į kovą prieš „barbarus“ pakilo Rytų imperija, šiandien jie bombarduoja namus ir naikina žmones.
Bet nesvarbu, ar kalba apie Vakarus, ar apie Rytus – kiekvienoje fronto linijoje yra koks nors pasienio miestelis, kuriame paprasti, dievobaimingi žmonės gyvena savo kasdienį gyvenimą ir galvoja, kad karo baisumai juos aplenks, nes jie yra padorūs, niekuo dėti piliečiai. Bet niekuo dėtų nebūna. Nebent vaikai. Miestelis, miestiečių bendruomenė yra įvykių centre, kai užverda konfliktas tarp barbarus užkariauti pasišovusios kraugeriškos Imperijos ir jos žiaurumui besipriešinančio individo – tipinio intelektualo.
O kas yra barbarai? Turiu dvi hipotezes: arba barbarai apskritai neegzistuoja ir visas šis konfliktas yra tik ironija persmelktas liūdnas pokštas, arba barbarai esame mes visi, nes mes visi žmonės.
Lietuvos teatro publikai režisieriaus Árpádo Schillingo (1974) kūryba neblogai pažįstama. Per du pastaruosius dešimtmečius Vilniuje viešėjo ir lietuvių teatralų simpatijas pelnė ne vienas jo vadovaujamo Budapešto teatro Krétakör spektaklis, režisierius kūrė publikos ir teatro kritikų įvertintus spektaklius Jaunimo teatre Vilniuje („Autonomija“), Lietuvos nacionaliniame dramos teatre („Didis blogis“) ir Klaipėdos jaunimo teatre („Įstrigę“).
Nesuprantu kodėl, bet nuo pat pirmų kartų pajutau ryšį su Lietuva ir jos žmonėmis. Mane maloniai nustebino, kaip Lietuvos publika mano spektaklius priėmė, kaip suprato ironiją, juoką, tam tikrus spektaklio motyvus. Prisimenu, tuomet pagalvojau: jei publika taip puikiai supranta mano spektaklius, koks artimas ryšys mus sieja! – teigė režisierius.
Schillingas pradėjo režisuoti būdamas dvidešimties. O 1995 metais įkūrė teatrą Krétakör. Vokiečių teatro reformatorių Bertoltą Brechtą menantis Krétakör pavadinimas – „kreidos rato teatras“, – išreiškė jo filosofiją: teatrą ir publiką susieti kreidos ratu, kurį galima sukurti bet kur, ir jį ištrynus, kaskart nubrėžti iš naujo. Per daugiau kaip dešimtmetį Krétakör apkeliavo pasaulį ir pelnė tarptautinį pripažinimą. Ypatingo dėmesio sulaukė Schillingo režisuoti spektakliai „Voicekas“, „Juoda šalis“, „Žuvėdrė“, pelnę jam vieno įdomiausių šiuolaikinio Europos jaunojo teatro menininkų vardą.
Vis labiau į totalitarinį politinį valdymą linkstančioje šiandienos Vengrijoje Schillingas pagarsėjo kaip vienas aktyviausių kultūros veikėjų, oponuojančių premjero Orbano valdančiajai partijai. Už tai Vengrijos Kultūros ministerija nutraukė finansinę paramą Krétakör kaip valstybei priešiškai organizacijai, o pats režisierius oficialių valdžios sluoksnių ruporų buvo paskelbtas „liaudies priešu“. Prieš keletą metų Schillingas paliko Vengriją ir su šeima persikėlė gyventi į Prancūziją. Schillingas yra pelnęs daugybę apdovanojimų, tarp kurių Stanislavskio premija (2005 m.), Prancūzijos garbės legionieriaus titulas (2008 m.). 2009 m. Schillingas buvo apdovanotas vienu svarbiausių Europoje „Naujosios teatro realybės“ prizu. 2016 m. fondui Krétakör įteiktas ECF Princess Magrie apdovanojimas už jo meninį ir socialinį indėlį į kultūrą.
Spektaklio metu yra rūkomos specialios teatrinės cigaretės.