Iki Antrojo pasaulinio karo Vilnius buvo vadinamas vienu reikšmingiausių Europos žydų kultūros ir mokslo, centrų. Karo išvakarėse čia gyveno apie 58 tūkst. žydų, tačiau nacių okupacijos pabaigos tesulaukė vos keli tūkstančiai. Tragiška „šiaurės Jeruzalės“ žūtis iki šiol domina ne tik pasaulio bei Lietuvos istorikus, bet ir tampa įkvėpimo šaltiniu skirtingų kartų ir pasaulėjautų teatro menininkams apmąstyti šią tautos, visuomenės ir žmogiškumo tragediją.

Jaunimo teatras, įkurtas buvusioje Didžiojo Vilniaus geto teritorijoje, nuosekliai domisi šia tema ir, bendradarbiaudamas su talentingais teatro kūrėjais, nuolat inicijuoja šio žiauraus ir dinamiško laikmečio meninius tyrimus: per pastaruosius kelerius metus Jaunimo teatro scenoje Holokausto temą nagrinėjo tokie kūrėjai kaip lenkų teatro genijus Krystian Lupa (spektaklis „Austerlicas“ pagal W. G. Sebaldą) ar Sergej Loznica (spektaklis „Erinijos“ pagal J. Littello romaną „Gero linkinčiosios“).

Jauniausios kartos režisierius Justinas Vinciūnas, šįmet baigiantis režisūros studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (kurso vadovas Gintaras Varnas), ieškodamas savito požiūrio į Holokaustą ir visą aibę su šiuo reiškiniu susijusių temų, gręžiasi ne į didžiuosius grožinės literatūros kūrinius, o į autentiškus žydų žudynių Vilniuje liudininko Kazimierzo Sakowicziaus prisiminimus, 2012 m. išleistus knygos „Panerių dienoraštis 1941–1943 m. pavidalu.

Lenkų žurnalistas ir karininkas K. Sakowiczius gimė 1894 m. Baigęs gimnaziją, studijavo teisę Maskvoje. Po studijų dirbo Vilniaus laikraščių redakcijose. A. Mickevičiaus gatvės 24 numeriu pažymėtame name buvo įsteigęs spaustuvę, kurios, kartu su gyvenamuoju būstu, Sakowiczius neteko per 1940 m. sovietų nacionalizaciją, todėl kartu su žmona persikėlė gyventi į Panerius ir šitaip atsidūrė prie būsimosios masinių žudynių vietos. Čia nuo 1941 m. liepos iš gyvenamojo namo palėpės turėjo galimybę stebėti nacių ir jų talkininkų lietuvių vykdomas žudynes.

Anot režisieriaus J. Vinciūno, K. Sakowicziaus liudijimai tokie žiaurūs, kad  beskaitant tenka susidurti su savo atjautos riba. Aprašytą siaubą norisi priskirti vaizduotės plotmei, nors tai ir dokumentinis šaltinis. Būtent ši suvokimo riba ir yra viena iš esminių spektaklio temų. Spektaklyje stengsimės ne tik apčiuopti tylą, esančią tarp tikros žmonių patirties ir laiko nugludintų šaltinių, bet ir ją išsklaidyti.