Sofoklis (gimė 497 m. pr. Kr.) – vienas žymiausių senovės Graikijos tragikų, parašęs apie 120 veikalų, iš kurių išliko septyni, tarp jų „Oidipas karalius“, „Antigonė“ ir „Filoktetas“. Jo kūriniai garsėja giliu žmogaus sielos, moralės ir likimo tyrinėjimu.
Dešimtaisiais Trojos karo metais pasigirsta dievų siųsta orakulo pranašystė: Troja nebus nugalėta, jei prie graikų neprisijungs Achilo sūnus Neoptolemas ir Filoktetas su magišku Heraklio lanku bei strėlėmis.
Filoktetas – vienintelis, sutikęs išpildyti skausmus kenčiančio Heraklio norą ir uždegti jo laidotuvių laužą, už tai gavęs tobuliausią ginklą, nešantį neišvengiamą mirtį. Pakeliui į Troją dėl nepagydomos žaizdos kojoje bendražygiai, įkalbėti Odisėjo, paliko jį likimo valiai nuošalioje Limno saloje. Jaunasis Neoptolemas, lydimas patyrusio ir klastingo Odisėjo, atvyksta į „pasaulio pakraštį”, kad įkalbėtų paniekos sklidiną Filoktetą keliauti į Troją.
Sofoklis tragedijos įvykius perkelia į negyvenamą salą, nes kaskart, kai žmonija mėgina išsivaduoti iš „atgyvenusių vertybių“ kiauto, ji ir vėl išsigandusi atsiduria ant bauginančios nebūties bedugnės krašto. Filokteto lankas čia simbolizuoja moralinį žmogaus kodeksą ir etinę tapatybę – tai, kaip ir vardan ko žmogus pasirenka gyventi ir kaip tame gyvenime išlikti savimi.
Pastaruosius du dešimtmečius Graikijoje gyvenantis ir kuriantis režisierius Cezaris Graužinis su šiuo „Filokteto“ pastatymu grįžta į Lietuvos teatrą – būtent į Valstybinį jaunimo teatrą, kuriame 1989 m. debiutavo savo pirmuoju spektakliu „Badas“ (pagal Knutą Hamsuną) ir pradėjo kūrybinį kelią.
„Sofoklio tragedijos „Filoktetas“ esmė – nuožmus moralinis ir politinis konfliktas tarp vyresnės kartos didvyrių (Achilo, Heraklio, Filokteto) griežto vertybių kodekso ir Odisėjo, simbolizuojančio naujosios kartos ideologiją, vikraus pragmatizmo bei etiniais skrupulais nesaistomų ambicijų. Tai cikliškai besikartojantis konfliktas tarp „senojo pasaulio“, kuriame vis dar stiprus tikėjimas utopijos galimybe, ir „pažangesnio“ realpolitik pasaulio, vertinančio tik tai, kas „realiai įmanoma“. Pažangos vardan, ironiškai ir provokatyviai teigia Sofoklis, turėtume atmesti garbės, teisingumo, užuojautos kategorijas kaip neturinčias praktinės reikšmės, kad galėtume tvirtinti, jog siekiame naudos bendruomenei, kuriai priklausome ir už kurios gerbūvį esame visi vienodai atsakingi.
Ši tragedija suteikia mums galimybę iš naujo atrasti žmogaus kritinio mąstymo grožį ir užuojautos galią. Sofoklis kviečia mus suvokti, kad didžiausias menas, kurio mokytis esame pasmerkti, – tai menas įveikti konfliktą tarp individo ir bendruomenės.“ – režisierius Cezaris Graužinis.