Teatre retai statoma lietuvių literatūros klasiko Ričardo Gavelio kūryba atgimsta Jaunimo teatro scenoje. Jaunosios kartos režisierė Eglė Švedkauskaitė pristato rašytoją išgarsinusio romano „Jauno žmogaus memuarai“ teatrinę versiją, tapusią vienu lankomiausių Jaunimo teatro pastarųjų sezonų pastatymu, pelniusiu „Auksinio scenos kryžiaus“ apdovanojimus bene svarbiausiose nominacijose: geriausia metų režisiere pripažinta Eglė Švedkauskaitė, o už geriausią metų dramaturgiją įvertintas spektaklio dramaturgas Mindaugas Nastaravičius.
Romano adaptacijos bendraautoriaus M. Nastaravičiaus manymu, rašytojas Ričardas Gavelis mūsų literatūroje pirmiausia reiškia „Vilniaus pokerį“, ir tai natūralu, nes šį romaną literatūrologai vertina kaip svarbiausią ir sudėtingiausią R. Gavelio kūrinį. Tačiau visgi nereikėtų pamiršti, kad jis parašė ne vieną, o septynis romanus.
Iš keturiolikos laiškų sudaryti „Jauno žmogaus memuarai“ pirmą kartą publikuoti 1989-aisiais, tuometiniame žurnale „Pergalė“. Kritikai tuomet jį įvardijo kaip netikėtą, provokuojantį, erotišką ir labai arti tikrojo Lietuvos gyvenimo esantį pasakojimą – brežnevizmas, stagnacijos metai, kylanti Sąjūdžio aušra, o kartu ir chaosas galvose, puiki terpė veistis išminčiams, ekstrasensams, gyvenimo gelbėtojams. Leonas Ciparis bandė čia atrasti savo vietą – stengėsi suprasti, kokiu būdu veikia vis didėjantis pasaulis, stengėsi pritapti, prisitaikyti, bet tuo pat metu mokėsi ir priešintis. Čia ir yra esminė kūrinio drama, išliekanti ir spektaklyje, – teigia dramaturgas M. Nastaravičius.
Pasak režisierės E. Švedkauskaitės, „Jauno žmogaus memuarai“ – tai spektaklis apie atmintį. Apie trumpą, lūkesčiuose ir vizijose paskendusį, tragiškai pasibaigusį jauno žmogaus gyvenimą. Tai kelionė iš anapus į šiapus – iš savo atminties į gyvųjų atmintį.
Šneku logiškai, gal net protingai, tačiau šneku ne tai, ką reikėtų. Vis nemoku deramai pasakyti. Supranti, nelyginant būtum astmatikas, tau tolydžio stigtų oro, kankintų amžina baimė uždusti, ir gerai žinotum, kad pagelbėti gali tik bendrija, tik joje gali jaustis saugus: kai vėl užeis dusulio priepuolis, bendrija paskolins tau oro, bemat įteiks deguonies pagalvę, be kurios tave tikriausiai ištiktų mirtis. Nelyginant plauktum per beribę jūrą, su siaubu laukdamas žudančio mėšlungio, vienas bemat nuskęstum, o, būdamas bendrijos narys, tvirtai žinotum, kad greta plaukia valtis, iš kurios tau visad nusvies gelbėjimosi ratą. Tasai saugumo jausmas visų svarbiausia, už jį gali mokėti bet kuo, – romane „Jauno žmogaus memuarai“ svarsto Leonas Ciparis, pagrindinis šio kūrinio personažas.
Leonas Ciparis yra žmogus, kuriam būtina bendruomenė, bendras tikėjimas, vieningi siekiai. Jis visada norėjo apie tai kalbėti, ginčytis, tačiau prabilo tik po mirties. Jo klausytoju tapo draugas ir mokytojas Tomas Kelertas – žmogus, kuriam bendruomenės nereikėjo. Žmogus, kuriam pakako ir savęs paties. Spektaklyje virš judviejų kybo ne tik niūrus sąstingio laikotarpis, sovietinės valdžios smogas, bet ir mistiškos autoritetų figūros, galinčios naikinti likimus vienu piršto mostu. Šio spektaklio kūrėjams yra įdomu, kaip praeities tikrovės memuarai veikia šiandien, ir kokius jos pėdsakus atpažįstame mūsų laike, mūsų tapatybėje, – sako E. Švedkauskaitė.
Spektaklis „Jauno žmogaus memuarai“ yra vienas iš Jaunimo teatro naujų pastatymų ciklo apie šiuolaikinį jaunimą, jo gyvenimiškus pasirinkimus ir vertybines orientacijas.