Antroji Jaunimo teatro 62–ojo sezono premjera – lenkų naujosios literatūros vieno iš pradininkų Witoldo Gombrowicziaus pjesės „Jungtuvės“ (lenk. k. – „Ślub“) pastatymas, kurį režisuoja jaunosios kartos režisierius Adomas Juška.
Jungtuvės – tai fronte esančio kareivio Henriko sapnas. Sapne jis grįžta namo, tačiau randa savo buvusį pasaulį deformuotą, nusiaubtą, iškreiptą. Jungtuvių apeiga yra jo bandymas sugrąžinti formą sau ir aplinkai, tačiau tarp žmogaus ir formos tvyro amžina nesantaika.
Gombrowicziaus pjesės pirmame plane vaizduojamas būtent šis konfliktas tarp žmogaus ir formos, Henriko sapne įgaunantis vis keistesnius, paslaptingesnius, žaismingesnius pavidalus. Henrikas kuria sapną, sapnas kuria Henriką, vyksmas kuria pats save, žmonės – vienas kitą. Šis sapnas – tai išraiška nužmoginto žmogaus siaubo, bet tuo pačiu ir žmogiškosios kūrybinės galios misterija, kurioje tarp praeities griuvėsių laikomos ateities mišios, – sako spektaklio režisierius A. Juška.
Witold Gombrowicz (1904 – 1969) – lietuvių kilmės lenkų novelistas, dramos kūrinių ir esė autorius, vienas žymiausių lenkų pokario išeivijos rašytojų. Jo tekstai pasižymi stipriu filosofiniu užtaisu, išskirtine tekstų konstravimo technika ir žaisme. Gombrowicziaus santykis su lenkų literatūros, kultūros ir istorijos tradicija komplikuotas. Autorius nesiekė jos visiškai paneigti ar išsižadėti, tačiau savo kūriniuose siekė universalumo, savo kritinį santykį su istorija, literatūros madomis ir klišėmis išreiškė kūriniuose pasitelkdamas ironiją ir groteską.
Išleido novelių rinkinį „Atsiminimai iš brendimo laikotarpio“ (1933), groteskiškus, išraiškingus, ironijos kupinus romanus „Ferdydurkė” (1937), „Transatlantas“ (1953), „Pornografija“ (1960), „Kosmosas“ (1965). Groteskinės pjesės „Ivona, Burgundo kunigaikštytė (1938), „Jungtuvės“ (1953), „Operetė“ (1966) laikomos lenkų ir pasaulinės dramaturgijos avangardu.
„Jungtuvės“ – tai antroji W. Gombrowicziaus pjesė, parašyta netrukus po „Ivonos, Burgundo kunigaikštytės“. Rašyti ją dramaturgas pradėjo dar karo metais Argentinoje, pabaigė ir ispanų kalba išleido 1948 m., o jo gimtojoje Lenkijoje „Jungtuvės“ publikuotos tik 1957 m., trumpam atsilaisvinus komunistinio režimo ideologiniams gniaužtams. Lenkiškojo leidimo proga W. Gombrowiczius atliko tam tikrų pjesės teksto korekcijų – ši atnaujinta „Jungtuvių“ versija tapo pagrindu vėlesniems teksto vertimams į daugelį pasaulio kalbų.
Jis žaidė, nuolat provokuodamas skaitytoją, ir varė jį į kampą, versdamas pripažinti nemalonias tiesas. Filosofinio proto, bet nejaučiantis jokios pagarbos universitetuose dėstomai filosofijai, jis nekeliaklupsčiavo ir prieš literatūrą. Šaipėsi iš jos kaip iš snobiško ritualo, o pats ją praktikuodamas stengėsi išvengti bet kokių visuotinai priimtų taisyklių, – taip Gombrowiczių apibūdino rašytojas Czesławas Miłoszas.
Adomas Juška (g. 1996) – jaunosios kartos režisierius, Eimunto Nekrošiaus mokinys, 2019 m. baigęs teatro režisūros studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Dar trečiame studijų kurse debiutavo profesionalioje scenoje, Jaunimo teatre sukūręs spektaklį „Šveikas“ pagal J. Hašeko romaną. Vėliau Jaunimo teatre sekė dar penki A. Juškos pastatymai, didele dalimi suformavę režisieriaus kūrybinį braižą. A. Juška dažnai renkasi sudėtingus, didelės apimties klasikinės ir šiuolaikinės literatūros kūrinius: J. L. Borgesą, M. de Cervantesą, B. M. Koltèsą ir kitus, jo režisūrinis braižas išsiskiria poetiškumu, atidumu detalėms, sudėtingiems simboliams ir sceniniams įvaizdžiams, taip pat – pirmenybe sceniniam veiksmui, spektaklio ritmui ir atmosferai prieš įprastą žodinę raišką. Jaunas režisierius yra pelnęs net du „Auksinio scenos kryžiaus“ apdovanojimus už geriausią režisūrą: už spektaklius „Vakarų krantinė“ (Klaipėdos dramos teatras, 2023) ir „Priešinimosi melancholija“ (J. Miltinio dramos teatras, 2025).