Group 5 Grįžti

Florian Zeller

Sūnus

P
Bilietai
2024 m. kovo 13 d., 18:30, Didžioji salė
Bilietai
2024 m. kovo 14 d., 18:30, Didžioji salė
Bilietai
2024 m. balandžio 3 d., 18:30, Didžioji salė
Režisierius Ignas Jonynas
Vaidina
Martynas Berulis Aleksas Kazanavičius Matas Makauskas Paulina Taujanskaitė Juozas Pocius Neringa Varnelytė
Scenografijos dailininkė
Sigita Šimkūnaitė ‭
Kostiumų dailininkė
Sandra Straukaitė
Kompozitorius
Jonas Jurkūnas
Choreografas
Martynas Rimeikis
Šviesų dailininkas
Andrius Stasiulis
Amerikietiško stepo choreografė
Auksuolė Varkulevičienė
Vokalo pedagogė
Raminta Lampsatytė
Režisieriaus asistentas
Matas Makauskas

Pjesę iš prancūzų kalbos vertė Akvilė Melkūnaitė

Trukmė 1 val. 40 min.
Premjera 2024 02 02

Režisierius Ignas Jonynas prieš tris dešimtmečius ryškiai debiutavo Jaunimo teatre. Bet vėliau pasuko į kinematografą ir tapo vienu įdomiausių šiuolaikinio lietuviško kino kūrėjų. Pertraukose tarp naujojo filmo kūrimo I. Jonynas grįžo į Jaunimo teatrą. Naujam pastatymui jis pasirinko šiuolaikinio prancūzų dramaturgo Floriano Zelerio pjesę „Sūnus“. Tai – paskutinė F. Zelerį išgarsinusios draminės trilogijos dalis (kitos dvi – „Tėvas“ ir „Mama“). Šis, pasaulio scenas užkariaujantis, dramaturgas gilinasi į daugumai jautrias ir aktualias temas, įsišaknujusias kasdieniame dažnos šeimos gyvenime. Jos susiję su šiuolaikinio žmogaus psichologinėmis ir dvasinėmis traumomis, kurios slepiamos, nes neatitinka visuomenės suformuotų standartų.

Pjesę „Sūnus“ F. Zellerį paskatino sukurti jo asmeninė patirtis. Jis turi du sūnus, ir pjesę dedikavo vienam iš jų, sirgusiam psichine liga. „Man pažįstamos šios emocijos ir nesvetimos kai kurios situacijos. Kaip tėvas jaučiau bejėgystę – atrodė, kad lieki visiškai vienas. „Sūnuje“ dalinuosi savo emocijomis, stengiuosi jas išgyvenantiems padėti ir kovoti prieš patiriamą gėdą.“ – Sako F.Zelleris. Jam buvo svarbu kalbėti apie psichinę negalią, atmetus tabu: „turėtume apie tai kalbėti atvirai, jausdami, kad nesame vieni šioje kelionėje, ir jog nėra gėda atsidūrus krizėje prašyti pagalbos. Dabar tiek daug žmonių jaučia skausmą. Regis,  išgyvename didelę sveikatos krizę po covido, ir daugelis nežino, kaip su ja tvarkytis dar ir todėl, kad jaučia kaltę ir gėdą.“        

Skirtingai negu pjesėje „Tėvas“, rašydamas „Sūnų“ Zelleris siekė aiškaus linijinio veiksmo, vedančio link nuspėjamo finalo. Šitaip jis stengėsi priartinti pjesės veiksmą prie klasikinės tragedijos, kurioje užsimezgusios linijos nebeįmanoma pakeisti. Per ją dramaturgas iškelia pjesės veikėjams, pirmiausia paauglio Nikolia išsiskyrusiems tėvams, akivaizdų klausimą, nuo kurio neįmanoma kaip nors išsisukti. Ir nieko neaiškina: „jaunuolis jaučia skausmą ir mes nežinome, kodėl. Pjesė neatsako į šį klausimą. Manau, tai teisingiausias kelias, nes jis atspindi gyvenimą. Kartais nėra paaiškinimų ir būna sunku priimti paslaptį, kaip juodąją skylę, nes visada ieškai atsakymų, paaiškinimų, o kai jų nerandi, pradedi galvoti – „Ką aš, kaip tėvas, padariau, kad mano sūnui taip atsitiko?“             

Režisieriaus I. Jonyno manymu, „pjesės „Sūnus“ pagrindinis herojus yra ne paauglys Nikolia, aplink kurį sukasi visas siužetas, o jo tėvas Pjeras. Nes būtent jis, po skyrybų su sūnaus motina pradėjęs kurti naują šeimą, patiria didžiausią gyvenimo iššūkį. Pilnai nesuvokdamas, o gal pasąmoningai nenorėdamas pripažinti savo sūnaus psichinio stovio, tėvas tuo pat metu iš paskutiniųjų stengiasi jį gelbėti, kol galiausiai pats susipainioja savo gyvenime. Išsiskyrusių tėvų meilė sūnui, nepajėgiant jo suprasti, nulemia tragišką baigtį“. Pasak Jonyno, „gyvenime mes, kaip ir pjesės herojus Pjeras, dažnai tvirtiname, kad „viskas bus gerai“, „viskas susitvarkys“. Kas susitvarkys? Mūsų genetinis kodas? Gyvenimas? Kasdienybė? Byrantys tarpusavio santykiai? Ateitis? Visi šie klausimai fatališkai pakimba virš pjesės herojų ir būtent tada susiformuoja esminė jos tematinė ašis – kaip patys norėdami būti laimingais, nelaimingais darome savo artimuosius, o tuo pačiu ir save. Kad išbristum iš šitos aklavietės ir schematiškų gelbėjimo(si) sprendimų, ko gero, reikia ieškoti kardinaliai kitokio santykio į savo ego, pastangų vėl iš naujo suvokti gyvybę kaip esminę žmogiškos egzistencijos vertybę, ir, jei tai vis dar įmanoma, pabandyti atrasti paradoksą, kuris paliktų mums humanistinio pasaulio egzistavimo viltį, tokio pasaulio, kuriame norėtųsi likti, o ne išeiti…“